— Nuogas? — nusistebejo akademikas. — Vadinasi, ne gydytojai ji nurenge? Nezinau! Negaliu isivaizduoti.
— Chm… aisku. O kaip jus galvojate, kam jiems sitas bakas? Ar kartais ne maudymuisi?
Tardytojas parode i staciakampi plastmasini baka, gulinti ant sono tarp sudauzytu ir sutraiskytu kolbu; nuo perregimu sieneliu karojo pilkai geltono sutirstejusio skyscio patakai ir varvuoliai. Salia bako metesi didelio veidrodzio sukes.
— Maudymuisi? — Tie klausimai pradejo piktinti akademika. — Atleiskit, bet jus gana savotiskai isivaizduojate mokslines laboratorijos paskirti, draugas… e-e… tardytojau!
— Ir veidrodis salimais stovejo — geras, per visa ugi, — kalbejo toliau Anisimovas. — Kam gi jo butu prireike?
— Nezinau! As neturiu kada gilintis i visu simto sesiasdesimties mano institute atliekamu darbu technines detales!
— Matote, Apolonai Matve… tai yra Matvejau Apolonoviciau, prasau atleisti, — sukruto i pagalba docentas Chilobokas, — Arkadijus Arkadjevicius vadovauja visam institutui, yra penkiu tarpzinybiniu komisiju narys, redaguoja mokslini zurnala ir, suprantama, negali gilintis i kiekvieno darbo detales — tam yra moksliniai darbuotojai. Be to, velionis — skaudu, bet, deja, taip! — velionis Valentinas Vasiljevicius Krivoseinas buvo pernelyg savarankisko charakterio zmogus, su niekuo nemego tartis, pasakotis apie savo sumanymus, rezultatus. O ir saugumo technikos jis, atvirai pasakysiu, nepaise, deja, gana daznai… zinoma, as suprantu, „de mortuis aut bene, aut nihil”,
kaip sakoma, tai yra apie mirusius arba gerai, arba nieko, suprantate? — bet kas buvo, tai buvo. Prisimenate, Arkadijau Arkadjeviciau, kaip uzpraeitu metu ziema, tuomet jis dar pas musu buvusi Ivanova dirbo, sausio menesi… ne, vasario… o gal vis delto, regis, sausio?.. o, gal but, dargi gruodzio — prisimenate, jis tuomet uztvinde vandeniu zemutinius aukstus, pridare zalos, sutrukde darbus?
— Na ir biaurybe jus, Chilobokai! — netiketai pasigirdo balsas nuo nestuvu. Studentas laborantas, stvarstydamasis i nestuvu krastus, stengesi atsikelti. — Ak ir… Be reikalo mes tuomet jusu nepaciupinejom!
Visi pasisuko i ji. Azarova net siurpas nukrete: studento balsas buvo taip neatskiriamai panasus i Krivoaeino — toks pat kimstelejes, taip pat neaiskiai tariamos zodziu galunes… Laborantas, netekes jegu, susmuko, galva nusviro ant grindu. Patenkinti sanitarai sluoste prakaita: atsigavo, mielasis! Gydytoja sukomandavo, jie pakele nestuvus, nuejo link isejimo. Akademikas isiziurejo i vaikina. Ir vel jo sirdis sudrebejo: laborantas — is pirmo zvilgsnio neaisku kuo butent — panesejo i Krivoseina; dargi ne i gyva, o i ta lavona po klijuote.
— Na matai, ir praktikanta spejo sukurstyti, — su neiprastu romumu palingavo galva Chilobokas.
— O kodel jis jus taip… atestavo? — pasisuko i ji Anisimovas. — Tarp jusu buvo konfliktas?
— Dievuliau mano! — Docentas nuosirdziai guztelejo peciais. — As su juo ir kalbejausi tik karta — kai apiforminau praktikon i Krivoseino laboratorija asmeniniu Valentino Vasiljeviciaus prasymu, kadangi Mtas…
— …Viktoras Vitaljevicius Kravecas, — paziurejo i knygute Anisimovas.
— Taigi… Krivoseino giminaitis. Studentas, is Charkovo universiteto„ziema mums is tenai penkiolika zmoniu atsiunte metinei praktikai. O laborantu Krivoseinas ji iformino is giminystes — kaip nepagelbesi, visi mes zmones, visi nuodemingi…
— Gana jau, Hari Charitonoviciau! — nutilde ji akademikas.
— Aisku, — linktelejo Anisimovas. — Sakykite, o be Kraveco nukentejusysis turejo artimuju?
— Kaip jums pasakius, Matvejau Apolonoviciau, — prasmingai atsiduso Chilobokas. — Oficialiai — tai ne, o neoficialiai… vaiksciojo cia pas ji viena moteris, nezinau, suzadetine jina jam ar sitaip; Jelena Ivanovna Kolomijec, ji konstruktoriu biure kaimynysteje dirba, simpatiska tokia…
— Aisku. Jus, as matau, viska zinot, — syptelejo Anisimovas, eidamas prie duru.
Po minutes jis grizo su fotoaparatu, nukreipe i kampa fotoeksponometra.
— Laboratorija kvotos laikui as priverstas uzantspauduoti. Lavonas bus nugabentas teismo medicininei ekspertizei, skrodimui. Laidotuviu organizatoriams reikes kreiptis ten, — tardytojas nuejo i kampa, paeme uz krasto klijuote, dengiancia Krivoseino lavona. — Prasyciau jus pasitraukti nuo lango, sviesiau bus. Na, as jusu daugiau negaisinsiu, draugai, dovanokite uz sutrukdy…
Netiketai jis sumiirksejo, staigiai truktelejes, pakele klijuote: po ja ant rudo linoleumo gulejo skeletas! Aplinkui ji i visas puses plito geltonas klanas, islaikydamas neaiskius, sukarikaturintus zmogaus kuno konturus.
— Vaje! — Chilobokas suplojo delnais, atsitrauke uz slenkscio.
Arkadijus Arkadjevicius pajuto, kad jam nusilpo kojos, atsireme i siena. Tardytojas neskubiais, masinaliais judesiais lankste klijuote ir it pakeretas ziurejo i skeleta, piktdziugiskai besisaipanti visais trisdesimt dviem dantimis. Nuo kaukoles i klana be garso nukrito tamsiai rudu plauku kuokstas.
— Aisku… — suglumes burbtelejo Anisimovas. Paskui atsisuko i Azarova, neprielankiai pasiziurejo i placiai atvertas akis uz staciakampiu akiniu. — Na ir dalykai cia pas jus, draugas direktoriau…
ANTRAS SKYRIUS
— Ka jus galite pasakyti pasiteisindamas?
— Na, matote…
— Uztenka. Susaudyti. Sekantis!
Is tikruju tardytojui Anisimovui kol kas dar niekas nebuvo aisku; tiesiog taip buvo priprates kalbeti geresniais laikais — jis stengesi atsikratyti to iprocio, bet nesekmingai. Dar da giau, Matvejus Apolonovicius buvo suglumintas ir didziai sujaudintas sitokio reikalo pakrypimo. Ta nakti su juo budejes teismines medicinos ekspertas Zubata pusvalandi iki skambucio is sistemologijos instituto isvaziavo uz miesto — i autoivykio vieta. I instituta Anisimovas leidosi vienas. Ir stai prasom: neatsalusio lavono vietoje tysojo skeletas, paguldytas ta pacia poza! Kriminalistikos praktikoje to dar nera buve. Niekas nepatikes, k: ad lavonas,pa/s pavirto skeletu, — isjuoks! Ir „Greitoji pagalba” isvaziavo — bent jie paliudytu. Ir lavono nufotografuoti nespejo…
Zodziu, tai, kas nutiko, Anisimovas isivaizdavo kaip rimtu tardymo aplaidumu virtine. Todel jis, pries palikdamas instituto teritorija, apsirupino rastiskais techniko Prachovo ir akademiko Azarovo parodymais.
Technikas elektrikas Georgijus Danilovicius Prachovas, dvidesimties metu, rusas, nevedes, karo prievolininkas, nepartinis, paliudijo:
„…Kai as iejau i laboratorija, virsutine sviesa dege, pazeistas buvo tik jegos tinklas. Patalpoje tvyrojo toks tvaikas, kad asi vos nesusivemiau, — kaip ligonineje. Pirmiausia as pastebejau nuoga zmogu, gulinti apverstame bake, galva ir rankos nukarusios, ant galvos metalinis itaisas. Is bako kazkas bega, panasu i tirstus kraujuotus piilius. Antrasis — studentas, naujokas — as ji is matymo pazistu — guli salimais, veidu i virsu, rankos isskestos. As puoliau prie to, kur bake, istraukiau. Jis dar buvo siltas ir kazkoks glitus, sunku suimti. Pakukstinau — tarytum negyvas. Is veido as ji pazinau — Valentinas Vasiljevicius Krivoseinas, daznai ji sutikdavau institute, sveikindavomes. Studentas alsavo, bet samones vis neatgavo. Kadangi nakti teritorijoje be isorines apsaugos nieko nera, laboratorijos telefonu iskvieciau „Greitaja pagalba” ir milicija.
O trumpas sujungimas ivyko jegos kabelyje, kur eina aliuminio vamzdyje pazemiu palei siena i laboratorijos elektros skyda. Bakas sudauze kolba — matyt, su rugstimi, — toje vietoje ji viska praede ir kaip antros riisies laidininkas trumpai sujunge laidus.”
Apie tai, kad i avarijos vieta issiruose praslinkus valandai po automato signalo, Zora ismintingai nutylejo.
Instituto direktorius Arkadijus Arkadjevicius Azarovas, fizikos matematikos mokslu daktaras ir Mokslu akademijos ti rasis narys, penkiasdesimt astuoneriu metu, rusas, vedes, ne karo prievolininkas, TSKP narys, paliudijo, kad jis „atpazino ivykio vietoje tardytojo M. A. Anisimovo jam parodyto lavono veide nauju sistemu laboratorijos vedejo pareigas einancio Valentino Vasiljevrciaus Krivoseino bruozus” ir, be to, su akademikui budingu moksliniu objektyvumu atzymejo, kad ji „apstulbino neitiketinas velionio issekimas, butent neitiketinas, nesiderinantis su jo iprastine isvaizda…”
Puse vienuoliktos ryta Anisimovas grizo i skyriu, i savo kabineta pirmame aukste, kurio langai, perbrezti
