— Prasau, rasykite: Kravecas Viktoras Vitaljevicius, dvidesimt ketveri metai, Charkovo universiteto fizikos fakulteto penkto kurso studentas. Nuolatinai gyvenu Charkove, Saltajame kalne. Sicia esu praktikoje.
— Aisku, — uzuot rases, tardytojas mitriai ir beprasmiskai sukiojo parkeri. — Ar buvote Krivoseinui giminaitis? Koks butent — artimas, tolimas?
— Tolimas, — studentas nejaukiai syptelejo. — Siaip, devintas vanduo nuo kisieliaus.
— Aisku! — Anisimovas padejo parkeri, paeme telegramos blanka; balsas surustejo. — Tai sit, pilieti: nepasitvirtina.
— Kas nepasitvirtina?
— Jusu versija, kad jus Kravecas, gyvenate ir mokotes Charkove ir taip toliau. Charkovo universitete nera tokio studento. O ir Saltajame kalne 17 numeryje tokia asmenybe negyveno nei laikinai, nei nuolatinai.
Apklausiamasis sutriko, skruostai akimirka subliusko, veida nutvieske raudonis. „Ikliuvau. Va kur ikliuvau, ak, velnias! Ir kaip kvailai!.. Na zinoma, jie iskart patikrino. Sit ka reiskia patyrimo stoka… Bet ka gi dabar sakyti?”
— Sakykite tiesa. Ir kuo smulkiau. Neuzmirskite, kad kalba eina apie mirties atveji.
„Tiesa… Bepigu tau sneketi!”
— Suprantate… tiesa, kaip cia jums pasakius… tiesa perdaug ilga ir sudetinga.. — droviai sumurmejo laborantas, nekesdamas ir niekindamas save uz ta drovuma. — Cia reikia ir apie informacijos teorija, apie atsitiktiniu procesu modeliavima…
— Taigi tik nepuskite miglos, pilieti, — gaiziai susirauke Anisimovas. — Nuo teoriju zmones nezuva — tai isvien praktika ir faktai.
— Bet… suprantate, gal but, is tikruju niekas ir nezuvo, tai galima irodyti… pameginti irodyti. Dalykas tas, kad… matote, pilieti tardytojau… („Kodel as ji pavadinau „pilieciu tardytoju” — juk as dar nearestuotas?”) Matote, zinogus — visu pirma tai… n-na… ne septyniasdesimties kilogramu svorio protoplazmos gumulas… Na, ten penkiasdesimt litru vandens,
dvidesimt kilogramu baltymu… riebalu ir angliavandeniu… enzimai, fermentai, visa kita. Zmogus — tai visu pirma informacija. Informacijos telkinys… Ir jeigu ji neisnyko — zmogus gyvas…
Jis nutilo, prikando lupa. „13, beprasmiska uzmacia. Neverta ne stengtis.”
— Taip, as klausau, kalbekite toliau, — mintyse saipydamasis, paragino tardytojas.
Laborantas is padilbu zvilgtelejo i ji, patogiau atsisedo ir su lengva sypsena pasake:
— Vienu zodziu, jei be teoriju, tai as ir esu Valentinas Vasiljevicius Krivoseinas. Galite irasyti i protokola.
Tai buvo taip nelaukta ir izulu, kad Matvejus Apolonovicius minute neteko zado. „Ar nevertetu pasiusti ji pas psichiatra?” Bet zydros apklausiamojo akys zvelge samoningai, o ju gelmeje slypejo niekinanti pasaipa. Ji ir isjudino Anisimova is sustingimo.
— Ais-ku! — jis sunkiai pasikele. — Jus, tur touit, kvailiu mane laikote? Lyg as nebuciau susipazines su Krivoseino asmens byla, nebuciau buves ivykio vietoje, neprisiminciau jo isores ir kita? — Jis atsireme rankomis i stala. — Nenorite pasisakyti, kas esas — jums paciam blogiau. Vis tiek suzinosime. Jus prisipazistate, kad jusu dokumentai suklastoti?
„Viskas. Reikia baigti zaidima.”
— Ne. Tai jums dar reikia irodyti. Su tokiu pat pasisekimu jus ir mane galetumet laikyti suklastotu!
Laborantas nusigreze i langa.
— Jus nekreskit komediju, pilieti! — pakele balsa tardytojas. — Kokiu tikslu jus prasiskverbete i laboratorija? Atsakykite! Kas tarp jusu su Krivoseinu ivyko? Atsakykite!
— Neatsakinesiu!
Matvejus Apolonovicius mintyse ispludo save uz nesanturuma. Atsisedo, patylejo — ir prakalbo sirdingu tonu.
— Paklausykite, negalvokit, kad as jus noriu nuskandinti. Mano dalykas pravesti apklausa, nupiesti padeti, o tada prokuratura tegul tiria, teismas sprendzia… Bet jus pats sau kenkiate. Jus nesuprantate vieno: jeigu prisipazinsite paskiau, ikalciu priremtas, kaip sakoma, tatai nebetures tos vertes, kaip nuosirdus prisipazinimas dabar. Gal but, viskas ne taip baisu. Bet kol kas visi ikalciai pries jus. Kuno suzalojim ypatumai, ekspertu duomenys, kitos aplinkybes… Ir viskas rodo viena, — jis persilenke per stala, nuleido balsa, — kad jus nukentejusiam kaip ir… taigi… palengvinote.
Apklausiamasis nunere galva, patryne delnais veida. Pries jo akis vel iskilo vaizdas: bake konvulsiskai trukciojantis skeletas su Krivoseino galva, jo paties rankos, isikabinusios I bako krasta… jas lyti giltas glosnus skystis ir — smugis!
— Pats nezinau, as ar ne as… — nupuolusiu balsu burbtelejo jis. — Negaliu suprasti… — jis pakele akis. — Paklausykit, man reikia grizti i laboratorija!
Matvejus Apolonovicius vos nepasoko: tokios greitos pergales jis nelauke.
— Ka gi, buna ir taip, — jis su uzuojauta pakiknojo galva. — Siuto busena del izeisto orumo arba butinosios ginties ribu perzengimas… Nueisim ir i laboratorija, vietoje paaiskinsite, kaip ten judviem atsitiko. — Jis prisitrauke ant stalo krasto gulincia „Monomacho kepure”, atsainiai paklause: — Tai situo jus jam per sona trinktelejot? Svarus daiktelis.
— Na, uzteks! — siurksciai ir net kazkaip isdidziai tare apklausiamasis ir issitiese. — Nematau prasmes testi pokalbi: jus man siuvate „slidzia” byla… Beje, tas „svarus daiktelis” kainuoja penkis tukstancius rubliu, jus su juo atsargiau.
— Vadinasi, nenorite pasakoti?
— Ne.
— Aisku, — tardytojas nuspaude mygtuka. — Teks jus sulaikyti, kol issiaiskinsime.
Tarpduryje pasirode perdziuves ilgsis milicininkas istisusiu veidu ir nuknabusia nosimi — apie tokius Ukrainoje sakoma: „Ilgas, net linksta”.
— Gajevojus? — tardytojas pasiziurejo i ji dvejodamas. — Ka, is palydinciuju daugiau nieko nera?
— Taigi visi isgainioti, draugas kapitone, — atsake tas. — Dauguma pliazuose, tvarkos ziuri.
— Masina yra?
— „Gazikas”.
— Nugabenkite sulaikytaji i tardymo skyriu… Be reikalo atsisaikote padeti mums ir sau, pilieti. Sunkinate savo lifcti.
Duryse laborantas atsigreze.
— O jus be reikalo manote, kad Krivoseinas mires.
„Is tu pizonu, kuriems svarbiausia — graziai iseiti. Ir kad paskutinis zodis butu ju, — syptelejo jam ikandin Anisimovas. — Mateme mes ir tokiu. Nieko, pasedes — apsigalvos.”
Matvejus Apolonovicius uzsiruke, pabarbeno pirstais i stalo stikla. Is pradziu ikalciai (suklastoti dokumentai, ekspertu pranesimai, ivykio aplinkybes) jam iteige minti, kad „laborantas” — jei ne tiesioginis zudikas, tai aktyvus Krivoseino zuties kaltininkas. Bet pokalbio metu ispudis pasikeite. Ir pakeite ji ne tai, k a kvociamasis kalbejo, o tai, kaip jis kalbejo. Jo laikysenoje nebuvo justi subtilaus apgalvojimo, vaidybos — tos pragaistingos vaidybos, kuri piktavali nusikalteli isduoda anksciau, nei ikalciai.
Atrodo, kad byla krypsta prie netycines zmogzudystes. Pats sako: „Nezinau, as ar ne as…” Bet — skeletas, skeletas! Kaip tai atsitiko? Ir ar atsitiko? Gal but, surengta? Ir dar: „teoriskai” pagristas meginimas detis Krivoseinu… Kas tai: simuliacija?O kas, jei vaidybos nebuvimas — staciai labai tobula vaidyba? Bet is kur jis to ismoks? Jaunas vaikinas, aiskiai neprityres… Ir paskui: kur tycinio nuzudymo motyvai? Ko jie ten nepasidalijo? Bet suklastoti dokumentai?!”
Matvejaus Apolonoviciaus mintys pakliuvo i aklaviete. „Ka gi, gilinsimes i aplinkybes.” Jis atsikele is uz stalo, zvilgtelejo i koridoriu: docentas Chilobokas jau vaikstinejo.
— Prasau!.. As pakvieciau jus, draugas Chilobokai, kad. — pradejo tardytojas.
— Taip, taip, suprantu, — eme linkseti docentas, — kam nelaime, o man rupesciai. Zmones mirsta nuo senatves, duok dieve, ir mudviem taip, Matvejau Apolonoviciau, ar ne? O Krivoseinas visad ne kaip zmogus. Ne, man labai gaila, zinoma, jus nepagalvokite, zmogaus visuomet gaila, juk tiesa? Tik as per Valentina Vasiljeviciu sitiek vargo turejau, sitiek nemalonumu. O vis delto, kad jis buvo didelis priesgina, nieko negerbe, ne su kuo nesiskaite, reguliariai atitrukdavo nuo kolektyvo…
— Aisku. Tik as noreciau issiaiskinti, kuo uzsiiminejo Krivoseinas ir jam patiketa laboratorija? Kadangi jus mokslinis sekretorius, tai…
