elegantiska, miela, na, zodziu, tokia… — zigzaginiu ranku judesiu Haris Charitonovicius papilde zodziais nenusakoma susizavejima Jelenos Ivanovnos grozybemis. Rudos jo akys sublizgo. — As visuomet stebejausi, o ir kiti taip pat: ka ji rado jame? Juk Krivoseino- zinoma, „de mortuis aut bene, aut nihil”, bet ka cia slepti? — patys matete, kokia isvaizda. Ir rengtis jis niekuomet nemokejo kaip reikiant, ir slubciojo… Ateidavo jinai pas ji, musu namai akademiniame miestelyje greta, taigi as maciau. Tik paskutiniu metu as jos kazkodel nepastebedavau. Tikriausiai issiskyre, kaip laivai juroje, che-che! O jus manote, kad ji irgi ivelta?
— Kol kas as ne apie viena nemanau, Hari Charitonoviciau, as tik aiskinuosi. — Anisimovas palengvejusia sirdimi atsikele. — Na, dekoju jums. Tikiuosi, jusu nereikia perspeti, jus nepagarsinsite, kadangi…
— Na, argi as nesuprantu! Neverta dekoti, mano pareiga, taip sakant. As visuomet, prasom…
Kai docentas isejo, Matvejus Apolonovicius atkiso galva pries ventiliatoriu, keleta minuciu sedejo nejudedamas, be jokiu minciu. Galvoje it muses zvimbimas lange aidejo Chiloboko balsas.
„Pala! — stengdamasis atitokti, tardytojas pamostagavo galva. — Bet juk jis nieko nepaaiskino. Kiaura valanda kalbejomes ir vis tartum apie reikala — ir nie-ko. F-fu… mokslinis sekretorius, docentas, mokslu kandidatas — nejau akis dume? Oi, cia kazkas ne taip!”
Suskambo telefonas.
— Anisimovas klauso.
Keleta sekundziu ragelyje tebuvo girdeti triuksmingas alsavimas — matyt, zmogus niekaip negalejo atgauti kvapo.
— Draugas… kapitone… cia Gajevojus… raportuoja. Taigi… tardomasis pabego!
— Pabego?! Kaip pabego? Praneskite smulkiai!
— Taigi… vezeme mes ji „gaziku”, Timofejevas uz vairo, o as salia to… — bubeno i rageli milicininkas. — Kaip visuomet suimtuosius vezam. Juk jus, draugas kapitone, neperspejote grieztai priziureti, as galvojau, kur jis desis, jei dokumentai pas jus? Na, kai vaziavome pro miesto parka, jis issoko i visu greiciu einancios masinos, per tvora — ir aida! Mes su Timofejevu is paskos. Tiktai jis vikriai bega raizyta vietove… Na, o saudyti nesaudziau, kadangi nebuvo jusu nurodymu. Tai ir… viskas.
— Aisku. Atvykite i skyriu, parasykite raporta budinciam. Prastai dirbate, Gajevojau!
— Taigi… gal imtis kokiu priemoniu, draugas kapitone? — nusimines paklause balsas ragelyje.
— Be jusu imsimes. Greiciau grizkite cionai, dalyvausite paieskoje. Viskas! — Anisimovas mete rageli.
„Na, artistas, tiesiog artistas! O as dar abejojau… Jis, zinoma, jis! Dokumentu neturi, pinigu irgi. Visi jo drabuziai: kelnes ir marskiniai. Toli nenubegs. Blogiau, jei jis turi bendrininku…”
Po desimties minuciu prisistate po kaltes nasta dar labiau sulinkes Gajevojus. Anisimovas surankiojo operatyvine paieskos grupe, isdalino fotografijas, nupasakojo ypatingas zymes ir zodini portreta. Operatyvininkai isejo i miesta.
Paskui Matvejui Apolonoviciui paskambino daktiloskopininkas. Jis pranese, kad laboratorijoje rasti pirstu atspaudai yra dvieju zmoniu: vieni identiski kontroliniams laboranto pirstu atspaudams, kiti — ne. Nei vieni, nei antri kataloge esantiems recidyvistu pirstu atspaudams neatitinka.
„Antrasis zmogus — nukentejusysis, aisku… Oho, byla darosi rimta, i paprasta kriminala nepanasu. O ir i nieka nepanasu per ta triskart prakeikta skeleta! Ka su juo daryti?”
Anisimovas liudnai pazvelge pro langa. Medziu seseliai ant asfalto istiso, bet kaitra nemazejo. Prie troleibusu stoteles buriavosi merginos spalvotais sarafanais ir tamsiais akiniais. „I pliaza vaziuoja…”
Apmaudziausia, kad Anisimovas iki siolei neturejo bent kiek itikinamesnes versijos darbui.
Dienai baigiantis, kai Matvejus Apolonovicius israsinejo saukimus, pas ji iejo skyriaus virsininkas. „Na, stai…” Anisimovas susigauzes pakilo.
— Seskite, — pulkininkas sunkiai sudribo i kede. — Kas ten per kebekne jusu byloje: lavono nera, tardomasis paibego, a? Papasakokite.
Anisimovas papasakojo.
— Hm.. — virsininkas surauke zilus veslius antakius. — Na, ta vyruka, be abejo, nutversim. Autobusu stotys, aerouostas ir gelezinkelis stebimi?
— Suprantama, Aleksejau Ignatjeviciau, isikart visur ispejau.
— Vadinasi, niekur jis is miesto nedings. O stai, su lavonu… tikrai idomu. Velnias zino kas! O ar nepripainiojot jus ten ko nors vietoje? — Jis zvilgtelejo i tardytoja protingomis mazomis akutemis. — Gal… atsimenate, kaip Gorkio „Klime Samgine” vienas sako: „O gal berniuko ne nebuvo?” A?
— Bet… gydytoja is „Greitosios pagalbos” konstatavo mirti, Aleksejau Ignatjeviciau.
— Ir gydytojai apsirinka. Be to, gydytoja — ne ekspertas, mirties priezasties ji nenustate. Ir lavono nera. O is skeleto musu Zubata nesiryzta… Zinoma, ziurekite patys, as nieko nepersu, bet jei nepaaiskinsite, kaip lavonas per ketvirti valandos virto skeletu, be to dar, kas tas lavonas, be to dar, nuo ko istiko mirtis — i sita ikalti joks teismas neatsizvelgs. Dabar teismai kur kas aisikesnes bylas grazina papildomam tardymui, o kartais ir visai nutraukia del ikalciu stokos. Gerai zinoma, kad istatymas yra grieztas ir atsargus, vis delto… — jis triuksmingai atsikvepe. — Sunki byla, a? Versija jus turite?
— Turiu apmateli, — susidrovejo Anisimovas, — tik nezinau, kaip jums, Aleksejau Ignatjeviciau, atrodys. Mano manymu, tai ne kriminaline byla. Kaip tvirtina instituto mokslinis sekretorius, Jungtinese Valstijose labai domimasi problema, kuria sprende Krivoseinas — tai viena. Elgsena ir, na, kulturiniu lygiu „laborantas Kravecas” nepanasus nei i studenta, nei i kriminalini nusikalteli. Ir pabego jis meistriskai, tai antra. Ir trecia — jo pirstu atspaudai neidentiski ne vieno recidyvisto pirstu atspaudams. Tai gal?.. — Matvejus Apolonovicius nutilo ir klausiamai pazvelge i sefa.
— …nugrusti ta byla i VSK? — tiesmukiskai kaip kareivis uzbaige sis jo minti ir palingavo galva. — Oi, neskubekite! Jeigu mes, milicija, suseksim nusikaltima su uzsienietisku akcentu, taip sakant, nuo to nei visuomenei, nei mums jokios zalos nebus, tik nauda. O va jei organai uz mus atskleis paprasta kriminala ar saugumo technikos pazeidima, tai… patys suprantate. Ir taip mes pastaraji pusmeti pagal nusikaltimu isaiskinimo procenta nusiritome i paskutine vieta zonoje. — Jis su gerasirdisku priekaistingumu dirstelejo i Anisimova. — Bet ju nenusiminkite! Ne veltui sakoma, kad patys pinkliausi nusikaltimai — patys paprasciausi. Gal but, taip miglotai atrodo del to, kad viskas atsitiko mokslineje istaigoje: temos — problemos, darbai — vardai, terminai visokie… pats velnias ragus nusilaus. Neskubekite su versija, patikrinkite visus variantus, gal but, ir pasirodys kaip Krylovo pasakecioje: „Cia buta paprasciausio daikto”… Na, linkiu sekmes, — virsininkas atsistojo, padave ranka, — esu tikras, kad jus susidorosit su ta byla!
Matvejus Apolonovicius irgi atsikele, paspaude istiesta ranka, prasviesejusiu zvilgsniu nulydejo pulkininka. Ne, ka norit sakykit, bet kai vyresnybe tavim pasitiki — labai daug reiskia!
TRECIAS SKYRIUS
Zmones, manantys, kad zmogaus gyvenimas nuo senu laiku keiciasi tik isoriskai, o ne is esmes, lauza, prie kurio trumpino vakarus trogloditai, prilygina televizoriui, sklaidanciam musu amzininku nuoboduli. Sis prilyginimas gincytinas, nes lauzas ir sviecia, ir sildo, o televizorius tik sviecia, ir tai vos is vienos puses.
Greitojo traukinio Novosibirskas — Dneprovskas keleive, apvalaina pusamze blondine melsvomis akimis jaudino vaikinas ant virsutines lentynos. Veju nugairintas, siurksciu, bet taisyklingu bruozu veidas, tamsus garbanoti, gerokai zilsteleje plaukai, stiprios idegusios rankos storais piratais ir nuospaudu zymemis delnuose — ir drauge svelni sypsena, malonus elgesys (kai ji isedo Charkove, gera valia uzleido apatini gulta), inteligentiska kalba. Vaikinas gulejo, padejes kvadratini smakra ant ranku, godziai ziurejo i medzius, namukus, upeliukscius, kelio zenklus ir sypsojosi. „Idomus!”
— Gimtosios vietos, tikriausiai? — paklause bendrakeleive.
— Taip.
— Ir seniai nebuvote?
— Metai.
Jis pradejo atsizinti: stai po sankasa panere plentas, kur jis lakste motociklu su Lena… sit azuolynas, kur
