— As taip ir spejau! — patenkintas nusisypsojo Haris Charitonovicius. — Stai, net tematinio plano kopija su savim pasiciupau, o kaipgi! — Jis susiugzdeno popierius papkeje. — Sit, pr sau: 152 tema, specifika — paiesku MTD, pavadinimas — „Savaiminis sudetingu elektroniniu sistemu organizavimasis, integraliai ivedant informacija”, darbo turinys — „Sudetingos sistemos persiorganizavimo i dar sudetingesne, integraliai (nediferencijuojant i signalus ir simbolius) ivedant ivairia informacija ir tuo budu papildant sistema pagal jos pacios signalus, galimybiu tyrimas”, finansavimas — biudzetas, darbo charakteris — matematinis, loginis ir eksperimentinis ieskojimas, darbo vadovas — vadovaujantis inzimierius V. V. Krivoseinas, vykdytojas — jis pats…
— Kurgi jo tyrimu esme?
— Esme? Hm… — Chiloboko veidas surimtejo. — Sistemu organizavimasis… kad masina pati save statytu, suprantate? Amerikoje sia tema irgi labai intensyviai dirbama. Taip, labai. Jungtinese Valstijose…
— O ka gi konkreciai Krivoseinas veike?
— Konkreciai… Jis pasiule nauja tu sistemu sudarymo metoda… integralizuojant. Ne, savaime organizuojantis… Tik dar nezinia, ar jam kas nors isiejo, ar ne! — Haris Charitonovicius paperkamai placiai nusisypsojo. — Zinote, Matvejau Apolonoviciau, sitiek temu, sitiek darbu institute, i visus tenka gilintis — taigi ne viskas ir atmintyje uzsilieka. Geriau butu zvilgtelti i mokslines tarybos protokolus.
— Vadinasi, jis referavo apie savo darba instituto mokslinei tarybai?
— Zinoma! Pas mus visi darbai, pries itraukiant juos i plana, apsvarstomi. Juk asignavimai mums skiriami pagristiems darbams, o kaipgi!
— Ir ka jis pagrinde?
— Na kaip ka? — Mokslinis sekretorius atlaidziai pakilojo antakius. — Savo ideja, daugiau ar maziau nauja poziuri i sistemu organizavimasi… Visu geriausia paimti protokolus, Matvejau Apolonoviciau, — atsiduso jis. — Juk viskas buvo pries metus, o pas mus visokie svarstymai, pasitarimai, komisijos kiekviena savaite, jei ne dazniau, galite isivaizduoti? Ir visur man reikia buti, dalyvauti, organizuoti pasisakymus, paciam pasisakyti, kviesti, sit ir is jusu man issyk teks vaziuoti i Ziniu skleidimo draugija, siandien ten pasitarimas, kaip itraukti mokslinius kadrus skaityti lekcijas kolukiuose derliaus nuemimo metu, netgi papietauti nespesiu, bent atostogu greiciau isejus…
— Aisku. Bet jo tema moksline taryba patvirtino?
— Zinoma, o kaipgi! Daug kas, teisybe, nesutiko, gincijosi. Oi, kaip nepagarbiai tuomet kirtosi Valentinas Vasiljeviclus, tiesiog neleistinai — profesoriu Voltampernova po posedzio valerijonu teko gaivinti, galite isivaizduoti? Direkcijai buvo rekomenduota Krivoseinui uz grubuma pareiksti papeikima, as pats ir isakyma ruosiau… Bet tema patvirtino, o kaipgi! Siulo zmogusnaujas idejas, nauja metoda — lai bando. Pas mus moksle sitaip, taigi. Be to, ir Arkadijus Arkadjevicius ji palaike — musu Arkadijus Arkadjevicius jautriausios sielos zmogus, juk jis ir atskira laboratorija Krivoseinui dave, nes tas per savo nesu gyvenama prigimti su niekuo negalejo sutarti. Teisybe, ta laboratorija- vienas juokas, neslrukturine, su vienu etatiniu darbuotoju… O mokslineje taryboje apsvarste ir nubalsavo „uz”. As irgi balsavau „uz”.
— Tai uz ka gi „uz”? — Anisimovas nosine nubrauke suprakaitavusia kakta.
— Kaip uz ka? Kad itrauktu tema i plana, isskirtu lesas. Planingumas — tai, zinote, miisu visuomenes pagrindas.
— Aisku… Kaip jus manote, Hari Charitonoviciau, kas ten pas juos atsitiko?
— M-m… ogi sitai jus turite isaiskinti, gerbiamas Matvejau Apolonoviciau, is kur man zinoti — as mokslinis sekretorius, mano darbas — popieriukai. Dirbo jie dviese nuo ziemos su tuo laborantu, laboranto ir teiraukites. Be to, jis pats viska mate.
— O jus zinote, kad sitas laborantas praktikantas — visai ne tas asmuo, kuriuo dedasi? — grieztai paklause Anisimovas. — Ne Kravecas jis ir ne studentas.
— Ta-a-aip?! Mat, as ziuriu, jus ji arestavote! — Chiloboko akys suapvalejo. — Ne-e, is kur man zinoti, as is tiesu… tai musu kadru skyrius praziurejo. O kas gi jis?
— Aiskinames. Tai, sakote, amerikieciai panasiais darbais uzsiima ir idomaujasi?
— Taip. Vadinasi, jus galvojate, kad jis?.
— Na kam taip issyk? — syptelejo Anisimovas. — As viso labo tik svarstau galimas versijas. — Jis pasnairavo i popieriuka, kur buvo surasyti klausimai. — Sakykite, Hari Charitonoviciau, o psichiniu nukrypimu Krivoseino elgesyje jus nepastebejote?
Chilobokas patenkintas nusisypsojo.
— Stai, eidamas cionai, perkratinejau atminti ir dvejojau, zinote: sakyti ar ne? Gal but, smulkmena, gal biit, neverta? Bet jei jus pats klausiate… Pasitaikydavo keistenybiu. Antai, atsimenu, pernai liepos menesi, as tuomet kaip sykis be tiesioginiu pareigu vadovavau eksperimentiniu irengimu laboratorijai, ilga laika nesiseke surasti tinkamo specialisto, mokslu kandidato, taigi as ir emiausi vadovauti, kad etatas tusciai neprapultu, nes, zinote, gali panaikinti pareigas, paskui nebeiskovosi, musuose juk taip. Tai va, kaip kartas neseniai pries tai mano laboratorija prieme Krivoseino uzsakyma naujos sistemos encefalografiniams biopotencialiniams davikliams pagaminti — na panasiems i sita EDS-1, „Monomacho kepure”, kur ant jusu stalo, tik daug sudetingesnes konstrukcijos, kad prireikus juos butu galima perreguliuoti pagal krivoseiniskas schemas ir pritaikyti kitai paskirciai. Kodel jie prieme jo uzsakyma, uzuot dirbe mokslini darba, negaliu suprasti…
Besigilinant i mokslo dalykus, netreniruotas Matvejaus Apolonoviciaus smegenis sukauste mieguistas kvaitulys. Paprastai jis nesvyruodamas padai-ydavo gala bet kokiems nukrypimams nuo konkrecios ji dominancios temos, bet dabar rusi.skos sielos zmogus neistenge nugaleti savyje pagarbos mokslui, moksliniams titulams, laipsniams ir aplinkybems. Si pagarba jame slypejo visada, o nuo (to laiko, kai per praeita tardyma institute jis susipazino su moksliniu bendradarbiu algalapiu, ji padvigubejo. Tai dabar Anisimovas ir nedriso pristabdyti laisvo Hario Charitonoviciaus kalbos lekio: siaip ar taip, pries ji sedejo zmogus, uzdirbantis du su virsum karto daugiau, negu jis, milicijos kapitonas Anisimovas. Ir neperzengdamas istatymu.
— Ir stai, isivaizduokite, sedziu as karta laboratorijoje, — toliau deste Chilobokas, — ir ateina Valentinas Vasiljevicius — be chalato, atkreipkite demesi! Pas mus tai neleidziama, buvo specialus instituto vadovybes isakymas, kad inzinieriai ir mokslininkai vaiksciotu baltais chalatais, o technikai ir laborantai pilkais arlba melynais, pas mus kitaip negalima, mat, daznai uzsienio delegacijas buvoja, bet jis to niekad nepaise. Ateina ir klausia maines tokiu tonu: „Kada gi jus atliksite uzsakyma naujai sistemai?” Na as jam ramiai ir aiskinu: taip, girdi, ir taip, Valentinai Vasiljeviciau, kuomet galesime, tuomet ir atliksime, ne taip paprasta viska padaryti, ka jus ten nupaisete,
sujungimu montazas labai sudetingas iseina, daug tranzistoriu tenka brokuoti… zodziu, aiskinu, kaip pridera, kad zmogus pretenziju nebeturetu. O jis savo: „Negalite atlikti laiku, nereikejo ne imtis!” As jam is naujo aiskinu, kad viskas labai sudetinga, kad laboratorijoj daug uzsakymu susikaupe, o Krivoseinas mane pertraukia: „Jei per dvi savaites uzsakymas nebus atliktas, as pries jus raporta parasysiu, o darba perduosiu moksleiviams — elektronikos megeju rateliui! Ir greiciau padarys, ir pridetiniu islaidu maziau bus!” Cia jis i mano darza akmenuka meta, apie pridetines islaidas jis ir anksciau uzsimindavo, ogi kas is tol Ir sulig tais zodziais trenkes durimis, isieina…
Sukandes zandikaulius, kad neimtu ziovauti, tardytojas ritmingai linkciojo. Chilobokas isisiubaves burbleno:
— O po penkiu minuciu — isidemekite! — penkios minutes praejo, ne daugiau, as su dirbtuvemis nespejau telefonu dorai pakalbeti — vel isiverzia Valentinas Vasiljevicius, jau su chalatu, pilku, laboranto, spejo kazkur pasiciupti, — ir vel: „Hari Charitonoviciau, kada gi pagaliau bus atliktas uzsakymas sistemos davikliams?” — „Susimildami, — sakau, — Valentinai Vasiljeviciau, juk as jums viska isaiskinau!” — ir is naujo bandau pasakoti apie tranzistorius ir montaza. Jis nutraukia, kaip ir ana karta: „Negalite, tai nereikia imtis…” — ir vel apie raporta, mokinius, pridetines islaidas… — Chilobokas prikiso veida prie tardytojo. — Trumpiau kalbant, pasake lygiai ta pati, kaip ir pries penkias minutes, tais paciais zodziais! Galite isivaizduoti?
— Idomu, — linktelejo tardytojas.
— Ir ne vienas toks nenormalumas pasitaike. Tai visa auksta po laboratorija uztvinde, uzmirses vakare uzsukti ciaupa. Tai — kiemsargis kazkada man skundesi — parke uzkure milziniska lauza ia perfojuostu. Taigi… — docentas reiksmingai suciaupe putlias raudonas lupas, gedulingai isryskintas usu, — visko gali buti. O del ko? Prasimusti norejo ir darbu pernelyg apsikrove. Budavo, kada tik neiseisi is instituto, jo fligelio languose sviesa. Pas mus institute daug kas saipesi. Krivoseinas, girdi, ne disertacija nori apginti, o iskart atradima padaryti… Va ir padare, dabar susigaudyk, kad geras.
— Aisku, — tardytojas vel pasnairavo i popieriuka. — Jus buvote uzsimines, kad Krivoseinas turejo artima moteri. Jus ja pazistate?
— Jelena Ivanovna Kolomijec? O kaipgi! Tokiu moteru, zinote, musu mieste nedaug — la-abai krintanti i akis,
