dneprovskiecia iskylauja per iseigines… sit Senupe, atkampus pliazai, svarus smelis ir tykus vanduo… antai Vytrebenkos viensedija — oho, kokios statybos! Tikriausiai chemijos gamykla… Pagautas prisiminimu, jis sypsojosi ir vel blausesi.
…Is tikruju niekur jis nevazinejo su Lena, nei azuolyne nebuvo, nei pliazuose — visa tai buvo daroma be jo. Tiesiog kalbejosi karta, o pokalbyje, jeigu jau sakysim tiksliai, jis pats irgi nedalyvavo.
— Va kur pritaikysim: zmogaus gyvenimo variacijos! Stai ziurek: „Vladivostoko laivu remonto gamykla kviecia inzinieriu elektrika montazo darbams uostuose. Butu aprupinama”. Bene as ne inzinierius elektrikas? Montazo darbai uostuose — kas gali buti geriau! Ramiojo vandenyno banga uzlieja armatura! Tu atleidi kabeli, laizai surius purslus nuo lupu — zodziu, nugali stichijas!
— Taip, bet…
— Ne, as suprantu: anksciau nebuvo galima. Anksciau! Juk mudu su tavim pareigos zmones: kaip tai — mesti darba ir Isivaziuoti, kad patenkintum valkatiskus polinkius? Taip visi ir pasiliekam; ir su mumis pasilieka ilgesys — vietoviu, kur nebuvai ir niekuomet nebusi, zmoniu, kuriu nesutiksi, darbu ir ivykiu, kuriuose neteks dalyvauti. Mes maldome ta ilgesi knygomis, kinu, svajonemis — juk negali zmogus gyventi keleta gyvenimu paraleliai! O dabar…
— O dabar irgi tas pats. Tu isvaziuosi i Vladivostoka purslu laizyti, o as pasiliksiu su savo nepasitenkinimu.
— Bet… mes galim susikeisti. Karta per pusmeti, niekas nepastebes… beje, niekai: mes skirsimes puses metu gyvenimo patirtimi…
— Taigi, taigi! Pasukes vienu gyvenimo keliu, zmogus pasidaro visai ne toks, koks butu buves, eidamas kitu.
…Vis delto jis patrauke kaip tik i Vladivostoka. Ne malsinti nepasitenkinimo isvaziavo — pabego nuo prisiminimu siaubo. Jis dargi ir toliau butu beges, bet toliau buvo okeanas. Tiesa, montazininko vakancija jau buvo uzimta, bet galu gale sprogdinti povandenines uolas, valyti vieta prieplaukoms — irgi neblogas darbas. Romantikos uzteko: narde su akvalangu i melynai zalia gelme, mate savo seseli, supuojanti ant bangu nugludintu dugno akmenu, kale skyles uolose, deliojo dinamito patronus, padeginejo dagtis ir, baidydamas zuvis, kurios po mitiutes iskildavo pilvais i virsu, strimagalviais plaukdavo prie budincios valties… O paskui, issiilges inzinerinio darbo, jis ten pritaike elektrohidraulini smugi — ir saugiau, negu dinamitas, ir nasumas didesnis. Vis paliko atminima apie save.
— Ar is toli vaziuojate? — vel sutrikde jo prisiminimus dama.
— Is Tolimuju Rytu.
— Uzsiveirbaves buvote ar siaip?
Vaikiinas pasnairavo zemyn pilkomis akimis, trumpai syptelejo:
— Gydytis…
Keliabendre su bugscia uzuojauta palingavo galva. Noras kalbetis prapuole, ji issitrauke is krepselio knyga ir, uzsidariusi savyje, isikniauste i ja.
…Taip, ten jis pradejo sveikti. Brigados vyrai stebejosi jo bebaimiskumu. Jam is tikruju nebuvo baisu: jega, vikrumas, tikslus apskaiciavimas — ir jokia gilumine banga nepasieks. Ten savo gyvybe jis laike savo rankose — ko gi bijotis? Visu baisiausia jis patyre cia, Dneprovske, kai Krivoseinas valde jo gyvybe ir mirti. Dargi daug mirciu. Krivoseinas, matote, nesuprato; tai, ka Krivoseinas isdarinejo su juo, blogiau, nei kankinti surista!
Vaikino kunas nevalingai isitempe. Pykcio siurpas sutrauke oda. Daug ka per metus ispuste okeano musonai: prislegtuma, paniska baime, net svelnius jausmus Lenai. O pyktis liko.
„Gal but, nevertejo grizti? Okeanas, salia kurio jautiesi mazytis ir paprastas, geri vaikinai, sunkus ir idomus darbas. Visi gerbe. Ten as tapau pats savimi. O cia… kas zino, kaip pakrypo jo reikalai?”
…Bet jis negalejo negrizti, kaip negalejo pamirsti praeities. Is pradziu — per pasirukyma ar po darbo, ar poilsio dienomis, kai visa brigada iplaukdavo i Vladika — galva nepaliaujamai grizino mintis: „O Krivoseinas dirba. Jis ten vienas…” Paskui gime ideja. Karta vale bevardes ilankeles dugna Chabarovsko kraste, ten is nuolydzios atkrantes trysko silti mineraliniai saltiniai. Issokes is valties, jis pakliuvo i tokia srove ir vos nesuriko: kunas prisimine patirta klaika! Vandens skonis buvo kaip to skyscio, nejuntamas siltas glosnumas, rodes, slepe savyje ta andainyksti grasinima istirpdyti, sunaikinti, uzgesinti samone. Jis umai metesi i prieki — salta okeano banga prablaive ir nuramino ji. Bet ispiidis neisidilo. Vakarop jis virto mintimi, ir dar kokia; galima padaryti priesinga bandyma!
Ir, gydydamasis nuo ankstesniu atsiminimu, jis „susirgo” ta ideja. Atbudo tyrinetojo vaizduote. Ak, kaip buvo svaigu apmastyti bandyma, spelioti, kokiu didziu rezultatu galima pasiekti!.. Sprogdintojo darbas jam dabar atrode skurdus gyvaliojimas. Jau be baimes, detaliai ir kryptingai jis perkratinejo atmintyje viska, kas su juo buvo, isivaizdavo bandymo variantus… Ir jis su ta ideja negalejo ten pasilikti: juk Krivoseinui tikriausiai ji ne po siai dienai nedingtelejo. Tokia ideja negali gimti, abstrakciai protaujant — viska reikia isgyventi, kaip jis isgyveno.
Bet nepermaldaujama ju darbo logika ikandin bandymo idejos pakiso kita minti: na gerai, jie suras nauja buda, kaip apdoroti zmogu informacijos srautu. Kas gi is to? Si mintis pasirode keblesne uz pirmaja: visa kelia nuo Vladivostoko iki Dneprovsko jis nuolat grizo prie jos, bet taip ir nepermaste iki igalo.
Pries vagono langa, atmusdamos ratu bildesi, susmeksciojo tilto sijos: traukinys vaziavo per Dnepra. Vaikinas minute atitruko nuo savo minciu, pasigrozejo motorlaiviu, pasroviui nuslydusiu oro pagalve virs zydro vandens, ir zalia desiniojo kranto atslaite. Tiltas baigesi, vel susmeksciojo namukai, sodai, krumynai palei pylima.
„Visa klausimo esme: kaip ir kokia informacija zmogu galima patobulinti? Kitos problemos kyla is tos… Turime sistema: zmogaus smegenis ir informacijos priemimo itaisus — akis, ausis, nosi ir kita. Smegenis maitina trys informacijos srautai: kasdieninis gyvenimas, mokslas ir menas. Reikia isrinkti ta, kuris visu efektyviausiai veikia zmogu, — ir kryptinga. Kad tobulintu, taurintu. Pati efektyviausia, be abejo, kasdienine informacija: ji konkreti ir reali, formuoja zmogaus gyvenimo patirti. Tai, be abejo, pats gyvenimas. Esminga, tur but, tai, kad si informacija ir zmogus viens kita veikia pagal griztamojo rysio desnius: gyvenimas keicia zmogu, bet ir jis savo poelgiais turi itakos gyvenimui. Tik kasdienines informacijos itaka zmonems buna pati skirtingiausia: ji keicia zmogu ir i gera, ir i bloga puse. Vadinasi, cia kazkas ne taip…
Apzvelgsim moksline informacija. Ji taip pat ir reali, ir objektyvi, bet abstrakti. Is esmes — tai apibendrinta zmoniu vei los patirtis. Todel ja galima pritaikyti daugybeje gyvenimo situaciju, ir del tos pacios priezasties ji turi didziule itaka gyvenimui. Be to, tarp jos ir gyvenimo taip pat yra griztamasis rysys, nors ir ne individualus kiekvienam zmogui, o bendras: mokslas sprendzia gyvenimo problemas ir sitaip keicia ji, o pasikeites gyvenimas kelia mokslui naujas problemas. Bet vel — mokslo poveikis ir apskritai gyvenimui, ir pavieniam zmogui gali buti ir teigiamas, ir neigiamas. Pavyzdziu daug. Ir dar vienas trukumas: moksla zmogus sunkiai kremta. M-taip, vargas… Nieko, jei visa laika galvosi apie viena ir ta pati, anksciau ar veliau sugalvosi. Svarbiausia — galvoti sistemingai…”
Apacioje pasigirdes kukciojimas isblaske jo mintis. Jis paziurejo zemyn: bendrakeleive, neatsitraukdama nuo knygos, nosinaite sluostesi paraudusias akis.
— Ka jus skaitote?
Ji piktai zvilgtelejo i virsu, parode virseli: Remarkas, „Trys draugai”.
— Tegu juos dievai… — ir vel isigilino i knyga.
„Taip… Mirsta dziovininke mergina — mylinti ir subtili. O mano sociai ir sveikai kaimynei jos gaila, kaip saves pacios… 2odziu, ner ko niekais leisti laiko: Meno informacija, matyt, kaip tik ir yra tai, ko ieskau. Siaip ar taip — ji nukreipta i tai, kas geriausia zmoguje. Per tukstantmecius Menas sukaupe visu auksciausios kokybes informacija apie zmones: mintis, subtiliausius sielos krustelejimus, kilnius ir galingus jausmus, ryskius,charakterius, puikiu ir protingu poelgiu aprasymus… Visa tai nuo amziu moko zmones suprasti gyvenima ir vienas kita, svelnina paprocius, zadina mintis ir jausmus, is saknu rauna gyvuliska sielos nieksybe. Ir si informacija pasiekia adresata — tikriau sakant, ji puikiai uzkoduota, kuo geriausiai pritaikyta perdirbti elektronineje masinoje, pavadintoje „Zmogus”. Sia prasme ir kasdienine, ir moksline informacija Meno informacijai ne i tarnaites netinka.”
Vaziuodamas per Dneprovsko priemiescius, traukinys suletino greiti. Bendrakeleive padejo i sali knyga, subruzdo traukti is po sedyniu lagaminus. Vaikinas vis gulejo ir maste.
„Taip, bet va — kaip su efektyvumu? Tukstantmeciais zmones stengesi… Teisybe, mazdaug iki praejusio amziaus vidurio Menas tebuvo skirtas nedaugeliui. Bet paskui to reikalo emesi technika: masinis knygu spausdinimas, litografijos, parodos,
gramofoniniai irasai, kinas, radijas, televizija — Meno informacija pasidare prieinama visiems. Siuolaikinio
