vertikaliais grotu virbais, isejo i bet kuriuo dienos metu judru Markso prospekta. Glaustai praneses apie ivyki budinciam majorui Rabinoviciui, Matvejus Apolonovicius nusiunte ekspertizei megintuvelius su skysciu, po to paskambino i „Greitosios pagalbos” klinika, pasidomejo, kaip laikosi vienintelis ivykiu liudininkas. Atsake, kad laborantas jauciasi normaliai, praso israsyti.
— Gerai, israsykite, tuojau siunciu masina, — sutiko Anisimovas.
Nespejo jis pasirupinti masina, kai i kabineta isiverze teismines medicinos ekspertas Zubata, pilnakraujis ir griausmingas vyras plaukuotomis rankomis.
— Matvejau, ka tu man atvezei? — jis pasipiktines dribo i kresla, kreslas kryktelejo po juo. — Kas per patycios! Kaip as nustatysiu mirties priezasti is skeleto?
— Kas liko, ta ir atveziau, — skestelejo rankomis Anisimovas. — Gerai, kad atejai, greitomis formuluoju klausima: kokiu budu lavonas gali virsti skeletu?
— Greitomis atsakau: trunijant audiniams, kas iprastomis salygomis trunka savaites ir net menesius. Tai viskas, ka gali pats lavonas.
— Tuomet… kaip galima lavona paversti skeletu?
— Reikia isdarineti, nupiaustyti minkstus audinius ir virinti vandenyje, kol kaulai visai nupliks. Vandeni rekomenduojama keisti. Tu gali suprantamai papasakoti, kas atsitiko?
Anisimovas papasakojo.
— Na ir dalykai! E, gaila, manes nebuvo! — Zubata susikrimtes pliaukstelejo sau per kelius.
— O kas ant plento?
— E, girtas motociklininkas i karve atsitrenke. Abu gyvi… Tai sakai, lavonas „istirpo”? — Ekspertas skeptiskai primerke akis, prikiso riebu veida prie Anisimovo. — Matvejau, tai akiu muilinimas. Taip nebuna, as tau teisybe sakau. Zmogus ne varveklis, netgi mires. Ar tik ten taves neapmove?
— Kaip?
— Nagi taip: kol tu vaikstineja! sen bei ten, pakiso skeleta vietoj lavono… ir jokios zymes!
— Ka tu pliauski: pakiso! Atseit, akademikas buvo kaip priedanga? Pagaliau sit ir jis liudija… — subruzdo Anisimovas, ieskodamas Azarovo parodymu.
— E, dabar jie paliudys! Ten liaudis tokia… — Zubata vilniuotai pajudino apzelusius pirstus. — Atsimeni, kai pas juos studentas apsisvitino, laboratorijos vedejas irgi viska suverte mokslui: girdi, mazai istirtas reiskinys, gama radiacija suarde kristalinius dozimetro narvelius… o patikrinus isaiskejo, kad studentai pasirasydavo zina idarbo su izotopais instrukcijas, neskaMydami ju! Atsakyti niekas nenori, dargi akademikai, juo labiau, kai reikalas slidus. Prisimink, tu buvai palikes juos vienus su lavonu?
— Buvau, — tardytojo balsas prigeso. — Du kartus…
— Stai tuomet tavo lavonas ir „istirpo”, — Zubata zvaliai nusijuoke, kaip zmogus, gerai suvokiantis, kad nemalonumas istiko ne ji.
Tardytojas susimaste, paskui papurte galva.
— Ne, cia tu manes nesupainiosi. As juk maciau… Bet va — kaip dabar bus su tuo skeletu?
— Galas ji… palauk, turiu ideja! Nusiusk kaukole i miesto skulpturos dirbtuves. Tegul profesoriaus Gerasimovo metodu atkuria veida, jie moka. Jei atitiks, tai… juk tai tous kriminalistine amziaus sensacija! Jeigu ne… — Zubata uzjauciamai paziurejo i Matveju Apolonoviciu, — tuomet as nenoreciau atsidurti tavo vietoje priesais Alekseju Ignatjeviciu! Tiek to, as pats ir nusiusiu, tebunie, — jis atsikele. — Ir tuo paciu apziuresiu… nors skeleta, jei jau tau su lavonu striuka.
Zubata pasisalino.
„O jei is tikruju apstate? — Anisimovas prisimine, kaip nedraugiskai i ji ziurejo akademikas, kaip sunuodegiavo docentas Chilobokas, — ir pasiurpo. „Prasnaude lavona, pagrindini ikalti, malonumas!”
Jis surinko chemijos laboratorijos numeri.
— Viktorija Stepanovna, Anisimovas trukdo. Patikrinote skysti?
— Taip, Matvejau Apolonoviciau. Protokola spausdina, bet duomenis as jums perskaitysiu. „Vandens — 85 procentai, baltymu — 13 procentu, amino rugsciu — 0,5 procento, riebaliniu rugsciu — 0,4 procento”, na ir taip toliau. Zodziu, tai zmogaus kraujo plazma. Pagal hemagliutinus priklauso pirmai grupei, vandens kiekis sumazejes.
— Aisku. Ar jis gali buti kenksmingas?
— Manau, kad ne…
— Aisku… O jeigu, pavyzdziui, issimaudytum jame?
— Na… galima, tur but, uzspringti juo ir nuskesti. Tai jus patenkina?
— Dekoju jums! — Matvejus Apolonovicius suirzes mete rageli. „Ziurek tik, astrialiezuve! Bet panasu, kad nelaimingo atsitikimo versija atpuola… Gal laborantas ji prigirde bake? Labai paprasta. Ne, i prigirdyma nepanasu..
Su kiekviena minute byla Anisimovui vis maziau bepatiko. Jis isdeste ant stalo dokumentus, paimtus instituto kadru skyriuje ir laboratorijoje, ir iniko juos studijuoti. Jam sutrukde telefonas.
— Matvejau, is taves priguli! — sugriaudejo membranoje pergalingas Zubatos balsas. — Kai ka as nustaciau net is skeleto: desineje krutines lastos puseje sestajame ir septintajame sonkauliuose per viduri yra gilus skersiniai iskilimai. Tokie iskilimai buna nuo smugio sunkiu buku daiktu arba i buka daikta, kaip patinka. Luzio pavirsius sutrukinejes, stviezias…
— Aisku!
— Tie iskilimai patys savaime negali buti mirties priezastis. Bet stiprus smugis galejo rimtai pazeisti vidaus organus, kuriu, deja, nera… Tai sitaip. Dziaugsiuosi, jei tau tai pagelbes.
— Dar ir kaip pagelbes! Kaukole identifikacijai issiuntei?
— Ka tik. Ir paskambinau — zadejo greit padaryti.
„Vadinasi, tai ne nelaimingas atsitikimas gamyboje. Nei skystis, nei trumpasis sujungimas zmogui sonkauliu nelauzo. Ai-ai! Taigi, ten buvo dviese: nukentejelis ir nukentejusysis. Ir atrodo, kad tarp nukentejelio ir nukentejusiojo prasidejo rimtos grumtynes…”
Anisimovas pasijuto zvaliau: byloje isryskejo gerai pazistamos apybrezos. Jis kibo rasyti skubia telegrama i Charkova.
Birzelio diena alsavo karsciu. Saule lyde asfalta. Sutra sunkesi ir i Anisimovo kabineta, jis Ijunge stalini ventiliatoriu.
Atsakymas is Charkovo milicijos atejo lygiai pirma valanda dienos.
, Laboranta Kraveca atgabeno puse dvieju. Ieidamas i kabineta, jis idemiai apsizvalge nuo slenkscio, pastebejes grotas ant langu, nusisaipe:
— Tos kam? Kad greiciau prisipazintu?
— Ne-e, ka jus! — gerasirdiskai nutese Matvejus Apolonovicius. — Anksciau musu pastate buvo urmine baze, tai visa pirmaji auksta apkale grotomis. Greitai nuimsim, i milicija vagys savo noru nelis, che-che… Seskites. Jiis jau sveikas, galite duoti parodymus?
— Galiu.
Laborantas perejo kambari, atsisedo ant kedes priesais langa. Tardytojas isiziurejo i ji. Jaunas, kokiu dvidesimt ketveriu, ne daugiau. Panasus i Krivoseina, anas toks galejo buti pries koki desimt metu. „Beje, — Matvejus Apolonovicius paskersakiavo i Krivoseino fotografija asmens byloje, — anas toks nebuvo, ne. Sitas — grazuoliukas.” Ir tikrai, Kraveco isore buvo kazkokia nudailinta, manekeniska, bruozai pernelyg taisyklingi. Ispudi silpnino tik akys — teisybe sakant, dargi ne pacios akys, linziedes ir jaunuoliskai giedros, o it i ka taikantis primerkti vokai; laborantas i tardytoja ziurejo budriai ir protingai. „Senyvos kazkokios jo akys, — pagalvojo tardytojas. — Bet greit jis atsigodo po sukretimo, jokiu zymiu. Na, pabandysim.”
— Zinote, jus panasus i velioni Krivoseina.
— I velioni? — Laborantas sukando zandikaulius ir sekunde uzmerke akis. — Vadinasi, jis…
— Taip, vadinasi, — grieztai patvirtino Anisimovas. „Nerviukai jo nelabai…” — Tiek to, pradekim is eiles. — Jis prisitrauke popieriaus laipa, atsuko parkerio virseli. — Jusu pavarde, vardas, tevavardis, amzius, darbo ar mokslo vieta, kur gyvenate?
— Bet juk jus tikriausiai zinote?
— Zinau nezinau — apklausiamasis turi pats pasisakyti, tokia tvarka.
„Vadinasi, zuvo… ka dabar daryti? Ka kalbeti? Katastrofa… Velnias mane atnese I milicija — buciau galejes pabegti is klinikos… kas gi dabar bus?”
