zmogaus is knygu, filmu, radijo laidu, iliustruotu zurnalu ir televizijos gaunama informacija prilygsta kasdienio gyvenimo informacijai ir yra kur kas gausesne uz moksline, fr ka gi? Hm… meno poveikio prietaisais neismatuosi ir eksperimentais nepatikrinsi. Belieka palyginti, sakysim, mokslo ir meno poveiki per paskutinius penkiasdesimt metu. Viespatie, betgi jokio lyginimo ne buti negali!”
Traukinys pririedejo prie perono, prie sutinkanciuju, nesiku ir ledu pardaveju minios. Vaikinas nusoko nuo gulto, nutrauke nuo virsaus kuprine, uzsimete ant rankos lietpalti. Bendrakeleive plukesi su trimis lagaminais.
— Oho, kiek jusu bagazo! Leiskite, pagelbesiu, — vaikinas stvere pati didziausia.
— Ne jau, aciu! — Dama greitai atsisedo ant vieno lagamino, uzmete tuklia koja ant antro, abiem rankom isikibo i tretiji, uzrypavo: — Ne, aciu! Ne jau, aciu. Ne jau, aciu!
Ji pakele veida, kuriame nebebuvo like jokio meilumo. Skruostai buvo ne putlus, o papurte, akys — ne zydros, o vandeningos, ziurejo uzuitai ir priestiskai. Antakiai visai dingo, — dvi prakaituotos tuso juosteles. Jautesi: vienas vaikino judesys — ir moteris ims spiegti.
— Atleiskite! — Jis atitrauke ranka, isejo. Jam pasidare biauru.
„Stai prasom: iliustracija kasdieninei ir Meno informacijai palyginti! — samprotavo jis, piktai zingsniuodamas per stoties aikste. — Maza kas galejo atvaziuoti is ten, kur meskos ziemoja: tiekejas, partinis darbuotojas, sportininkas, zvejys… ne, pagalvojo blogiausia, itare nieksiskais keslais! Buitinio saugumo principas: verciau nepatiketi, negu apsirikti. Tik, tuo principu vadovaudamiesi, ar neapsirinkame kur kas labiau?”
Traukinyje jis maste is neturejimo ka veikti. Dabar samprotavo, kad nusiramintu, ir vis apie ta pati.
„Zinoma, papasakok apie bet kuri zmogu knygoje ar ekrane — ji supras, juo patikes, atleis, kas bloga, pamils uz tai, kas gera. O gyvenime viskas sudetingiau ir siokiadieniskiau… Kam kaltinti damute — as ir pats ne geresnis. Kazkada — dar paikas vaikiscias — net savo tevu netikejau. Mylejau ji, bet netikejau. Netikejau, kad jis dalyvavo revoliucijose, pilietiniame kare, buvo kuopos vadu pas Ciapajeva, susitikdavo s Leninu… Viskas prasidejo nuo filmo „Ciapajevas”: filme iieInivo tevo! Buvo tikras Ciapajevas ir kiti herojai — jie stipriais lialsais sake liepsningas kapotas frazes… o tetusio nebuvo! Ir aplamai — koks is tetusio ciapajevietis? Su mama nesutare. Kalbejo blerbianciu balsu pro istatomus dantis; nakciai juos merkdavo i stikline. Netaisyklingai (ne kaip kine) tare zodzius, keistai juos iskraipinejo. Vel gi, pasodino 1937 metais… Ir kai jis kieme pasakojo kaimynems, kaip Kerenskio laikais uz bolsevikine agitacija fronte dvi valandas stovejo su visomis puosmenomis ant apkaso brustvero, kaip veziojo Leninui i Smolni sidabrinius frcMitininku „georgijus” revoliucijos fondan, kaip, kazoku nuteistas mirties bausme, sedejo darzineje… o kiemo moterys aikciojo, alpo, pliauksejo delnais: „Karpycius musu — didvyris — ak, ak!” — as saipiausi ir netikejau. As gerai zinojau, kokie buna didvyriai — is kino, is radijo laidu…”
Atvaziavusysis susirauke: prisiminimai nebuvo malonus.
„E, galu gale tai atsitiko ne su manim! Vis delto — svarbiausia: atsitiko… Taip, atrodo, kad didziojoje informacijos perdavimo priemoneje — Mene — yra kazkokia kliauda. Paziures zmones filma ar spektakli, perskaitys knyga, tars: „Patinka…” — ir toliau gyvens kaip gyvene: vieni neblogai, kiti siaip sau, o treti ir visai niekingai. Menotyrininkai daznai randa trukumu informacijos vartotojuose: publika, girdi, kvaila, skaitytojas nepriaugo… Susitaikyti su tokiu poziuriu, vadinasi, sutikti, kad as pats kvailys, kad nepriaugau… ne, nesutinku! O ir isvis versti kalte zmoniu bukumui ir tamsumui — nekonstruktyvus poziuris. Vis delto zmones gali ir suprasti, ir pajusti. Didesne dalis ju nei bukagalviai, nei nemoksos. Taigi vis delto geriau paieskoti trukumu pacioje priemoneje — juo labiau, kad ta priemone man reikalinga eksperimentiniam darbui.
Atvykelio zvilgsnis uzkliuvo uz telefono budeles. Apsiblaususiomis akimis paziurejo i ja: kazka jis cia turi padaryti. Prisimine. Giliai atsikvepe, priejo prie automato, surinko naujuju sistemu laboratorijos numeri. Belaukiant atsakymo, jo sirdis pradejo smarkiai plakti, burna isdziuvo. „Jaudinuosi. Blogai…” Ragelyje gaude vien ilgi signalai. Tuomet jis padvejojes paskambino Sistemotologijos instituto vakarines pamainos budinciam.
— Jus nepasakysite, kaip man surasti Krivoseina? Jis ne atostogose?
— Krivoseinas? Jis… ne, ne atostogose. O ikas klausia?
— Jeigu jis siandien pasirodys institute, pasakykite jam, bukit geras, kad atvaziavo… Adomas.
— Adomas? O kaip pavarde?
— Jis zino. Tik neuzmirskite, susimildami.
— Gerai. Neuzmirsiu.
Atvykelis isejo is budeles palengvejusia sirdimi: tik dabar jis suprato, kad visiskai nepasirenges susitikimui. „Na, nieko nepadarysi, jei atvaziavai… Gal but, jis namie?”
Jis sedo i troleibusa. Melyno prietemio apgaubtos miesto gatves jam nerupejo; jis isvaziavo vasara ir grizo vasara, visur zalia, lyg ir niekas nepasikeite.
„Na o vis delto, kaip pritaikyti musu darbe Meno informacija? Ir ar galima pritaikyti? Visa beda, kad si informacija netampa nei gyvenimo patirtimi, nei tiksliomis ziniomis, o kaip tik patirtimi bei ziniomis zmones ir grindzia savo poelgius. Turetu buti mazdaug taip: perskaite zmogus knyga — pradejo suprasti save ir pazistamus, paziurejo nieksas spektakli — pasibaisejo ir pasidare garbingas zmogus, nuejo baikstuolis i kina — isejo draseika. Ir visam gyvenimui, o ne penkioms minutems. Tikriausiai, apie toki butent savo informacijos poveiki svajoja rasytojai ir dailininkai. Kodel tokio poveikio nebuna? Imkim ir pagalvokim… Meno informacija kuriama kasdienes informacijos pavyzdziu. Ji konkreti, apibendrinimai joje neaiskus ir negriezti, bet ji nera reali, o tik itikima. Kaip matyti, cia jos silpnoji vieta. Ji negali buti pritaikyta taip, kaip moksline informacija: ji nepakankamai bendra ir objektyvi, kad zmogus galetu jos pagrindu projektuoti ir planuoti savo gyvenima. Negalima ja vadovautis ir kaip kasdienine informacija — ir butent del jos konkretumo, niekad nesutampancio su konkreciu skaitytojo gyvenimu.
O jei ir sutaptu, kas nores gyventi pamegdziodamas? Nukopijuoti sukuosena — dar siaip ir taip, bet kopijuoti masiniu tirazu rekomenduojama gyvenima… Matyt, „literaturinio auklejimo” ideja pagimde mintis, kad zmogus kilo is bezdziones ir jam budingas pamegdziojimas. Bet zmogus — jau seniai zmogus, milijonus metu. Nudien jam budinga savo vertes pajautimas ir elgsenos originalumas, jis zino, kad taip tikriau.
— Akademinis miestelis! — sugergzde vairuotojo balsas is garsiakalbio.
Atvykelis islipo — ir iskart pamate bereikalingai vaziaves. Dvi standartiniu ipenkiaauksciu namu eiles, susiliejancios perspektyvoje, ziurejio viena i kita sviecianciais langais. Bet namo Nr. 33 penkto auksto kampinio buto languose sviesos nebuvo.
Palengvejimo jausmas, kad nemalonus susitikimas su Krivoseinu, vel nutolo, susimaise su apmaudu: nakvoti tai nera kur! Atgaliniu autobusu jis grizo i centra, apvaiksciojo viesbucius — vietu, zinoma, niekur nebuvo.
Ir vel ji pagavo mintys — dabar jos svelnino niuru nakvynes ieskojima.
,„..Ir kuo ilgiau mes gyvename, tuo aiskiau pajuntame gyvenimo situaciju, kurioms netinka knygose aprasyti ar kine pateikti sprendimai, ivairove. Ir Meno informacija pradedame suvokti kaip kvazigyvenima, kuriame viskas ne taip. Jame be jokio pavojaus galima patirti rizikinga, dargi mirtimi uzsibaigianti nuotyki, pademonstruoti principinguma, neuzsitraukiant nemalonumu tarnyboje… zodziu, nors ir neilgam pasijusti kitokiu — protingesniu, grazesniu, drasesniu, negu esi is tikruju. Vienodai, tvarkingai gyvenantys zmones ne siaip sau dievina avantiiirinius romanus ir detektyvus…”
Jis isejo i zibintu ir reklamu ugnimis zerinti Markso prospekta.
„Ir naudojame ta didziaja informacija niekams: pasismaginimui, laikui praleisti. Arba merginai pakereti tinkamu eilerastuku… Si informacija ne sava. Ne pats suradai sprendimus ir tiesas. Sedek, ziurek ar skaityk — kaip uz perregimos sienos plaukia isgalvotas gyvenimas, — tu tik „informacijos imtuvas!” Teisybe, buta atveju, kai „imtuvai” nebeiskente bandydavo ji paveikti: tetusis kazkada pasakojo — syki Samaroje raudonarmietis „trinktelejo is saudykles” i aktoriu, vaidinanti Kolciaka frontineje pjeseje, o dar anksciau Niznyj Novgorode publika apkule Jago roles atlikeja — uz vaidybos tikroviskuma… Pati ideja sudauzyti perregima siena, isikisti — protinga… Kazkas joje yra…”
Atvykelio galvoje brendo mintis: dar neigavusi zodinio pavidalo, neaiski — it nuojauta. Bet tuo metu kazkas lengvai paliete jo peti. Jis atsigreze: salia stovejo trise civiliniais dr buziais. Vienas ju atsainiai mostelejo pries jo veida raudona knygele:
— Parodykite dokumentus, pilieti.
Atvykelis nustebes guztelejo peciais, pastate ant asfalto kuprine, iseme is kisenes pasa. Operatyvininkas perskaite pirmaji puslapi, pakeles akis nuo fotografijos, zvilgtelejo jam i veida; paskui vel i fotografija — ir grazino pasa.
— Viskas tvarkoj. Prasau atleisti.
„Uff!” Vaikinas ciupo kuprine ir, stengdamasis nepaspartinti zingsnio, pajudejo „Teatrinio” viesbucio link.
