Prisimines velionio Krivoseino isore, Matvejus Apolonovicius pajuto grynai vyriska apmauda. Ir tikrai — jiedu ne pora, Chiloboko teisybe. Ka jau tokio ji jame rado? Patvarumo ieskojo ar ka? Ar vyro su geru uzdarbiu?” Anisimovas, kaip ir daugumas vyru, kuriu amzius ir isvaizda nezada pergaliu lyriniuose frontuose, apie grazias moteris buvo ne kokios nuomones.
— Prasom sestis. Jus pazistate Valentina Vasiljeviciu Krivoseina…
— Taip, — jos balsas buvo dainingas, krutininis.
— …ir Viktora Vitaijeviciu Kraveca?
— Vitia? Taip, — Jelena Ivanovna nusisypsojo, parodydama lygius dantis. — Tik as nezinojau, kad jis Vitaljevicius.
— Ka jus galite papasakoti apie Krivoseino ir Kraveco santykius?
— Na… jie kartu dirbo… Viktoras, atrodo, yra tolimas Valios… tai yra Krivoseino giminaitis. Jiedu, mano manymu, buvo geri draugai… O kas atsitiko?
— Jelena Ivanovna, sicia as klausineju, — sumojes, kad, praradusi dvasine pusiausvyra, ji daugiau pasakys, Anisimova neskubejo aiskinti situacijos. — Ar tiesa, kad jiis su Krivoseinu artimai draugavote?
— Taip…
— O kodel jus issiskyrete?
Jelena Ivanovna saltai blykstelejo akimis, skruostai nusidaze raudoniu ir vel isbalo.
— Tai neturi nieko bendra su byla!
— O is kur i us zinote, kas turi, o kas neturi bendra su byla? — sujudo Matvejus Apolonovicius.
— Nes… nes tai negali tureti nieko bendra su jokia byla. Issiskyrem — ir viskas.
— Aisku… gerai, kol kas paliksim ta klausima. Sakykite, kur Kravecas gyveno?
— Akademiniame miestelyje, jaunuju specialistu bendrabutyje. Kaip ir visi praktikantai.
— Kodel ne pas Krivoseina?
— Nezinau. Matyt, taip jiedviem buvo parankiau…
— Nepaisant giminystes nei draugystes? Aisku… O kaip Kravecas elgesi su jumis, rode demesio? — Matvejus Apolonovicius stengesi is savo versijos isspausti viska, kas galima.
— Rode… — Jelena Ivanovna prikando lupa, bet vis delto nesusilaike. — Manau, sitaip darytumet ir jus, jei tik as jums leisciau.
— Aha, vadinasi, jam leidote. Sakykite, o Krivoseinas nepavyduliavo Kravecui?
— Gal ir pavyduliavo… tik as nesuprantu, kas jums rupi? — Moteris priesiskai, su inirsiu pazvelge i tardytoja. — Kazkokios uzuominos! Jus galite man paaiskinti, kas atsitiko?!
— Ramiau, piliete!
„Gal jai paaiskinti, koks reikalas? Ar verta? Ar ji cia ivelta? Grazi, zinoma, galima isimyleti, bet… bet ne ta aplinka rimtiems seksualiniams nusikaltimams. Mokslininkai. Statistiniai duomenys ne ju naudai. Mokslininkas del moters galvos nepames… Bet Kravecas…”
Anisimovo apmastymus nutrauke telefono skambutis, jis pakele rageli.
— Anisimovas klauso.
— Aptikome tardomojo pedsakus, draugas kapitone, — pranese operatyvininkas. — Norite dalyvauti gaudynese?
— Zinoma.
4 Savas atradimas 49
— Laukiame jusu prie aerodromo, masina DNA 57–28.
— Aisku! — tardytojas atsistojo, linksmai pazvelge i Kolomijec. — Pokalbi uzbaigsim kita karta, Jelena Ivanovna. Duokite, as jums atzymesiu saukima, nesierzinkite, neisizeiskite, visi nervingi — ir as, ir jus…
— Betgi kas atsitiko?
— Aiskinames. Kol kas nieko negaliu pasakyti. Viso gero!
Anisimovas islydejo moteri, paeme is stalciaus pistoleta, uzrakino kabineta ir kone dumte nudume i vidini skyriaus kiema prie operatyvines masinos.
Sniego baltumo ILas prie aerouosto perono privaziavo lygiai 13.00. Prie lektuvo borto atriedejo zydras izulnus autotrapas. Pirmas zemyn nubego apkunus, neauksto ugio vyriskis siauromis zaliomis kelnemis, palaida dryzuota striuke ir, mosuodamas paveiksliukais ismarginta turistine kuprine, sesiasonemis betono plokstemis nuzingsniavo aptvaro link. Jis gyvai sukiojo galiva, kazko ieskodamas pasitinkanciuju minioje, surades metesi priesais.
— Na, sveikas! Kas per skuba atostogu metu, kas per „skrisk tuctuojau”?! Nagi, pasirodyk! O, bet tu isgrazejai, dargi liemeningesnis pasidarei, dievazi! Mat, ka reiskia metus zmogaus nematyti — dabar ir veidas atrodo padorus, net i zandikauli galiu ziureti nesinervindamas…
— Ir tu, ag ziuriu, atsiganei ten nuo aspirantiskos duonos, — pasitinkantis nuzvelge ji kritisku zvilgsniu. — Socialinemis sankaupomis apsirupinai?
— E, brol, tai ne siaip sau sankaupos — tai informacinis-medziaginis rezervas. As tau paskui papasakosiu, netgi pademonstruosiu. Tai, Valikai, tikras perversmas… Bet pirma klostyk tu: kam iskvietei anksciau laiko? Ne, palauk! — Lektuvo keleivis istrauke is kisenes bloknota, o is jo — keleta raudonu asignaciju. — Imk skoliuke.
— Kokia skoliuke? — pasitinkantis atstume pinigus.
— Del dievo, tik be sito! — keleivis protestuodamas pakele ranka. — Mateme, zinome, is anksto sugraudinti: sitoks, mat, issiblaskes mokslininkas, jis nenusizemina ligi to, kad atsimintu visokia ten proza… Nereikia. Jau as zinau tavo pfigimti: tu neuzmirsti netgi pusrublio didumo skolu. Imk pinigus, nebuk pizonas!
— Na ne, — svelniai nusisypsojo pasitinkantis, — man tu nieko neskolingas. Supranti… — Jis uzsikirto, sutikes idemu, i ji ismeigta keleivio zvilgsni.
— Kas per velnias! — suglumes pratare tas. — Bene pradejai dazyti plaukus, Izesatene? O randas? Randas virs desinio antakio — kur jis? — staiga jo balsas pritilo iki snabzdesio. — Vaikine… nagi, kas tu?!
Tuo.laiku Maskvos lektuvu atskridusiu ir pasitinkanciu minia issiskirste. Penki zmones, kurie nieko nesutiko ir niekur nesiskubino, numete cigaretes ir vikriai apsupo pasnekovus.
— Tiktai ramiai! — tare Anisimovas, sprausdamasis tarp „laboranto” ir keleivio; sis, gniauzdamas rankoje pinigus, ziurejo i ji isplestomis akimis. — Bandysit priesintis — sausim.
— Oho! — apstulbintas keleivis atsitrauke zingsni, bet buvo suimtas uz alkuniu.
— Ne „oho”, o milicija, pilieti… Krivoseinai, jei neapsirinku? — kaip galedamas maloniau nusisypsojo tardytojas. — Jus taip pat teks sulaikyti. Isvedziokite juos i masinas.
Sesdamas i „Volga” ant uzpakalines sedynes tarp Anisimovo ir milicininko Gajevojaus, Viktoras Kravecas ramiai ir pavargusiai sypsojosi.
— Beje, as jusu vietoj nesisypsociau, — padare pastaba Matvejus Apolonovicius. — Uz tokius pokstus metu prideda.
— E, ka cia metai! — Kravecas nerupestingai numojo ranka. — Svarbiausia: as, rodos, zengiau teisinga zingsni.
— Tikrai negalvojau, kad mano sugrizimas prasides detektyviniu epizodu, — prakalbo lektuvo keleivis, kai ji ivede i tardytojo kabineta. — Ka gi, karta gyvenime tai turetu buti idomu.
Ir jis, nelaukdamas kvietimo, atsisedo, apsizvalge.
Anisimovas tylomis atsisedo priesais; jame grumesi priestaringi jausmai; dziugavimas („Cia tai bent operacija, bent pasisekimas! Iskart du sugriebem — be to, panasu, kad su ikalciais!”) ir samysis. Iki siol tardymas remesi tuo, kad laboratorijoje zuvo arba buvo nuzudytas Krivoseinas, o ne kas kitas. Bet… Matvejus Apolonovicius priekabiai isiziurejo i sulaikytaji: nuozulni, virs smilkiniu praplikusi kakta, iskilus antakiu lankai, raudonai melynas randas virs desiniojo antakio, slakuotas apvaliaskruostis veidas, stora, balnu isriesta nosis, ru vi, trumpai apkirpti plaukai — be abejones, pries ji sedi Krivoseinas! „Tai bent soviau pro sali… Ka gi jie ten pribaige? Na, dabar jau as isaiskinsiu viska ligi galo!”
— O kas cia — uzuomina? — Krivoseinas parode grotomis apkaltus langus. — Kad sirdingiau prisipazintu, taip?
— Ne, anksciau buvo didmenine baze, — prisimines, kad tokia pat replika pradejo „laborantas” vakaryksteje apklausoje, tardytojas nusisypsojo — sutapimas jam pasirode juokingas. — Nuo tada uzsiliko… Na, kaip savijauta, Valentinai Vasiljeviciau?
— Dekoju… Atleiskite, nezinau jusu vardo nei tevavardzio… Nesiskundziu. O jusu?
— As irgi, — linktelejo tardytojas. — Nors mano savijauta tiesioginio rysio su byla neturi.
