Jiedu placiai ir itemptai sypsojosi vienas kitam, kaip boksininkai pries snukiu dauzyma.
— O mano, atseit, turi? As pagalvojau, kad jusuose iprasta teirautis, kaip jauciasi nei isi sio, nei is to aerouoste sugriebti keleiviai. Tai koki gi rysi mano sveikatos bukle turi su jusu byla?
— Mes ne griebiame, o sulaikome, pilieti Krivoseinai, — grieztai pataise Anisimovas. — Ir jusu sveikata domiuosi visai pagristai, nes turiu gydytojo isvada, o taip pat liudytoju parodymus, kad jus — lavonas.
— As — lavonas?! — Krivoseinas truputi zaismingai nuzvelge save. — Na, jei jus turite tokius parodymus, vilkite mane i skrodimo sale… — Umai jam kazkas toptelejo, sypsena suglebo. Jis paziurejo i tardytoja ruskanai, sunerimes. — Klausykite, draugas tardytojau, jeigu jus juokaujate, juokaujate ganetinai biauriai. Kas per lavonas?
— Susimildami, kokie juokai! — Anisimovas placiai skestelejo rankomis. — Uzvakar jusu lavonas buvo rastas laboratorijoje, pats maciau… tai yra — ne jusu, zinoma, kadangi jus gyvas ir sveikas, o labai i jus panasaus zmogaus. Visi paliudijo, kad tai jus.
— Ak, velnias! — Krivoseinas susirupino, patryne delnais skruostus.- Jus galite man parodyti ta lavona?
— Na… Jus gi zinote, kad ne, Valentinai Vasiljeviciau. Juk jis pavirto skeletu. Tai padauziskumas, negerai… Galima itin blogai suprasti.
— Skeletu?! — Krivoseinas pakele galva, zaliose sti rusvais zibureliais akyse pasirode samysis. — Kaip? Kur?
— Tai atsitiko ten pat, ivyko vietoje — jei jau jums prireike mano komentaru siuo klausimu, — pabrezdamas zodzius, tare Anisimovas. — Gal jus pats, sakau, tat geriau paaiskintumete?
— Buvo lavonas, pasidare skeletas… — masliai raukdamas antakius, sumurmejo Krivoseinas. — Bet… aha, tuomet viskas ne taip baisu! Jis cia veltui laiko neleido… matyti, jam viska sugadino kazkokia klaida. Fu, velnias, o as jau maniau!.. — Jis pazvalejo, atsargiai zvilgtelejo i tardytoja. — Painiojate jiis mane, draugas, nezinia kam. Lavonai nei is sio, nei is to nevirsta skeletais, apie tai as siek tiek nutuokiu. Be to, kaip jus irodysite, kad tai mano… tai yra i mane panasaus zmogaus lavonas, jei lavono nera? Cia kazkas ne taip!
— Galimas daiktas. Todel as ir noriu, kad jus pats nusviestumet byla, kadangi tai Ivyko jums patiketoje laboratorijoje.
— Man patiketoje?.. Chm… — Krivoseinas syptelejo, palingavo galva. — Gaila, bet su reikalo nusvietimu nieko nebus. Man paciam reiketu susivokti — kur kas.
„Ir sitas spyriosis!” — graudziai atsikvepe Matvejus Apolonovicius, paskui prisitrauke popieriaus lapa ir atsuko parkerio virseli.
— Tuomet pradekim is eiles. Jus — Krivoseinas Valentinas Vasiljevicius?
— Taip.
— 35 metu amziaus? Rusas? Nevedes?
— Tiksliai.
— Gyvenate Dneprovske, Sistemologijos institute vadovaujate naujuju sistemu laboratorijai?
— O va, kas ne, tai ne. Gyvenu Maskvoje, mokausi aspiranturoje MVU biologijos fakultete. Prasau! — Krivoseinas padave per stala pasa ir pazymejima.
Dokumentai buvo gerokai aptrinti — kaip tik tiek, kad nekeltu itarimo. Viskas juose — netgi laikinas priregistravimas Maskvoje trejiems metams — atitiko Krivoseino zodzius.
— Aisku, — Anisimovas padejo juos stalciuje. — Mitriai tokie dalykai daromi Maskvoje, ziurek tik! Per viena diena.
— Atseit… ka jus tuo norite, pasakyti? — Krivoseinas atmete galva, karingai islenke desini antaki.
— klastote tie jusu dokumentai, stai kas. Tokia pat klastote, kaip ir jusu bendrininko, kuriam meginote perduoti pinigus aerouoste… Alibi rupinates? Veltui stengetes. Patikrinsim — o kas toliau?
— Ir patikrinkit!
— Ir patikrinsim. Pas ka jus dirbate MVU? Kas jusu vadovas?
— Bendrosios fiziologijos katedros vedejas. Mokslu akademijos narys korespondentas, profesorius Vano Aleksandrovicius Androsiasvilis.
— Aisku. — Tardytojas surinko numerj. — Budintis? Cia Anisimovas. Kuo greiciausiai susiriSkite su Maskva. Tegu prie operatyvinio televideofono skubiai pristato… uzsirasykite: Vano Aleksandrovicius Androsiasvilis, profesorius, vadovauja fiziologijos katedrai universitete. Vikriai! — jis pergalingai zvilgtelejo i Krivoseina.
— Operatyvinis televideofonas — tai bent prabanga! — Krivoseinas pliaukstelejo liezuviu. — Sekimo technika, as matau, irgi ne ka atsilieka nuo fantastikos. Ir veikiai pamatysime profesoriu?
— Kai pamatysim, tai ir pamatysim, nesiskubinkite. Mes dar turime apie ka pakalbeti… — Taciau pasikliaujanti Krivoseino laikysena Matvejui Apolonoviciui padare ispudi. Jis suabejojo: „Gal cia is tikruju kazkoks klaikus sutapimas? Patikrinsiu verciau dar.” — Sakykite, jus pazistami su Jelena Ivano vna Kolomijec?
Nuo Krivoseino veido dingo nedrumsciama ramybe — jis pasitempe, niuriai ir tiriamai pazvelge i Anisimova.
— Taip. O ka?
— Ir artimai?
— Na?
— Kodel jus su ja issiskyrete?
— O tai, brangus draugas tardytojau, atleiskite, visai ne jusu dalykas! — Krivoseino balse suskambo ituzis. — I asmeninius reikalus as neleisiu kistis nei dievui, nei velniui, nei milicijai!
— Aisku, — saltakraujiskai linktelejo Anisimovas. „Jis! Niekur nesidesi — jis. Ko gi jis issisukineja, kuo pasikliauja?” — Gerai, duosiu lengvesni klausima: kas toks tas Adomas?
— Adomas? Pirmasis zmogus zemeje. O ka?
— Skambino vakar i instituta… sitas pirmasis zmogus. Idomavosi, Icur jus, norejo pasimatyti.
Krivoseinas abejingai patrauke peciais.
— O kas tas zmogus, kur jus sutiko uoste?
— Ir kuri jus ne itin samojingai pavadinote mano bendrininku? Tas zmogus… — Krivoseinas susimastes pakele ir nuleido antakius. — Man rodos, jis ne tas, kuo as ji palaikiau.
—,Taigi ir man atrodo, kad jis ne tas! — pagyvejo Anisimovas. — Anaiptol ne tas! Tai kas gi jis?
— Nezinau…
— Vel nei zuvies, nei uodegos! — verksmingu balsu riktelejo Matvejus Apolonovicius ir numete parkeri. — Uzteks jums pilstyti is tuscio i kiaura, pilieti Krivoseinai, nesolidu! Jus juk jam pinigus davete, keturiasdesimt rubliu desimtinemis. Nejaugi nezinojote, kam pinigus duodate?
Tuo momentu i kabineta iejo jaunuolis baltu chalatu, padejo ant stalo blanka ir, su dygia smalsa zvilgtelejes i Krivoseina, pasisalino. Anisimovas pasiziurejo i blanka — tai buvo sulaikytojo pirstu atspaudu analizes isvada. Kai jis pakele akis i Krivoseina, jose spindejo uzjauciamai triumfuojanti sypsena.
— Na, tiesa sakant, viskas. Galima nebelaukti akistatos su maskviskiu profesorium — o, matyt, jos ir nebus… Jusu pirstu atspaudai, pilieti Krivoseinai, visiskai sutampa su atspaudais, kuriuos as aptikau ivykio vietoje. Prasau, isitikinkite patys! — jis atkiso per stala blanka ir didinamaji stikla. — Taigi baikime zaidima. Ir turekite galvoje, — Anisimovo balsas pasidare grieztas, — jusu skridimas i Maskva, manevras su netikrais dokumentais apsunkina… Uz is anksto apgalvota ketinima ir bandyma suklaidinti tardymo organus teismas prideda nuo treju iki astuoneriu metu.
Krivoseinas, masliai atkises apatine lupa, tyrinejo blanka.
— Sakykite, — jis pakele akis i tardytoja, — o kodel jums netarus, kad yra du zmones su vienodais pirstu atspaudais?
— Kodel? O todel, kad per simta metu, kai kriminalistikoje naudojamas sis metodas, tokio atsitikimo ne karto nebuvo.
— Maza ko anksciau nebuvo… palydovu nebuvo, vandeniliniu bombu, elektroniniu masinu, o dabar yra.
— Kuo cia deti palydovai? — guztelejo peciais Matvejus Apolonovicius. — Palydovai palydovais, o pirstu atspaudai yra pirstu atspaudai, negincijamas ikaltis. Tai pasakosite?
Krivoseinas atvirasirdiskai ir susimastes pazvelge i tardytoja, maloniai nusisypsojo.
— Kaip jus vadinti, draugas tardytojau?
— Matvejus Apolonovicius Anisimovas, o kas?
— Zinote ka, Matvejau Apolonoviciau, meskite jus ta byla.
— Kaip tai mesti?!
