pasismaginimui. Ir tie gyventojai, pajute, kad ju planeta tuoj suirs, persikele i Zeme…
— Galimas daiktas — ir taip buvo, — ramiai linktelejo Krivoseinas. — Siaip ar taip, reikia manyti, kad zmogaus proteviai — is kur ir kas jie butu — buvo issivysciusios butybes. Ir, pateke i sunkias gyvenimo salygas, i laukine, primityvia aplinka — i kainozoine era — sulaukejo. Kaitra, dziungles, pelkes, zverys — ir jokiu patogumu. Gyvenimas virto kova uz buvi, nervu tobulumas nuejo perniek. Taip per daugeli kartu ir prarado viska: nuo rasto iki sugebejimo valdyti medziagu apykaita… Ne, is teisybes, Vano Aleksandroviciau, apgyvendink dabar miestieti dziunglese, ir su juo tas pats nutiks!
— Efektinga! — sucepsejo is pasitenkinimo Androsiasvilis. — Ir nereikalingos smegenu lasteles liko organizme drauge su apendiksu ir plaukais po pazastimis? Dabar as suprantu, kodel mano geras pazistamas profesorius Valernas fantastika vadina „intelektualiniu istvirkavimu ”.
— Kodel gi? Ir kuo ji cia deta?.
— O todel, kad blaivius samprotavimus ji pakeicia efektingu vaizduotes zaismu.
— Na zinote, — uzpyko Krivoseinas, — pas mus, sistemologijoje, darbo hipotezes neuzgniauziamos pazistamu pasakymais. Bet kuri ideja priimtina, jeigu ji vaisinga.
— o pas mus biologijoje, draugas aspirante, — isputes akis, netiketai uzriko Androsiasvilis, — biologijoje, brangusis, priimtinos tik blaiviai, malerialistiskai, o ne fantastines planetos skeveldromis pagristos idejos! Mes uzsiimame daug svarbesniu dalyku, nei technika — gyvybe! O kadangi dabar jus ne „pas juos”, o „pas mus”, patarciau tai atsiminti! Bet kuris diletantas… kche! — ir tuoj pat jis apsiramino, prasneko taikiai. — Tiek to, laikysime, kad abu prajuokinom zmones. Dabar rimtai: kodel jusu hipoteze, srvelniai kalbant, abejotina? Visu pirma, „ne veikiancios” nervines lasteles — tai technines sanklodos apibreztis, biologiniams objektams ji netinka. Lasteles gyvena — vadinasi, jos jau veikia. Antra, kodel gi netarus, kad sitie milijardai nerviniu lasteliu kaip tik atsargai ir sudaryti?
Vano Aleksandrovicius atsistojo ir is virsaus paziurejo i Krivoseina:
— As, brangus drauge aspirante, irgi siek tiek susigaudau technikoje — siaip ar taip, as vakarinio MEI fakulteto studentas! — ir zinau, kad jusu sistemotechnikoje yra patikimumo savoka ir patikimumo problema. Elektroniniu sistemu patikimuma laiduoja detaliu, dargi narveliu ir bloku rezervas. Tai kodel netarti, kad patikimam smegenu darbui uztikrinti gamta toki pat rezerva sukure zmoguje? Juk nervines lasteles neatsinaujina?
— Labai jau didelis rezervas! — pakraipe galva aspirantas. — Eilinis zmogus issivercia milijonu lasteliu is milijardo.
— O talentingi zmones naudoja desimtis milijonu lasteliu! O genialus… beje, kiek lasteliu naudoja genialus zmones, dar niekas neskaiciavo — gal but, ir simtus milijonu. Galimas daiktas, kiekvieno is musu smegenys, taip sakant, rezervuotos genialiems darbams? As linkes manyti, kad butent genialumas, o ne vidutiniskumas — naturali zmogaus busena.
— Efektingai pasakyta, Vano Aleksandroviciau.
— O, as matau, jus piktas… Taciau, siaip ar taip, jusu priestaravimai tokie pat vertingi, kaip ir jusu hipoteze apie sulaukejusius marsiecius. O turint galvoje, kad as jusu vadovas, o jus mano aspirantas, jie dargi vertingesni! — jis atsisedo i kresla. — Bet grizkime prie svarbiausio klausimo: kodel musu dienu zmogus nevaldo savo medziagu apykaitos ir nervu sistemos? Zinote, kodel? Tam jis dar nepribrendo,
— Sit kaip!
— Taip. Aplinka zmogaus organizma moko tik vienu — salyginio refleksinio kalimo — metodu. Jus juk zinote — kad susidarytu salyginis refleksas, reikia daug sykiu kartoti situacija ir dirgiklius. Kaip tik sitaip atsiranda gyvenimo patirtis. O kad is nesalyginiu refleksu susidarytu paveldima patirtis, daugybe kartu turi kalti istisais tukstantmeciais… Jus teisingai pasakete apie biologine, zodziais neisreiksta informacija organizme. Va ja ir sudaro salyginiai ir nesalygimiai refleksai. O jau refleksus valdo zmogaus samone, teisybe, iki tam tikros ribos. Uzsidegdamas papirosa, juk jus neapgalvojate nuo pradzios iki galo, kokiam raumeniui ir kiek susitraukti, kaip neapgalvojate ir cheminiu procesu raumenyje, jam susitraukiant… Samone duoda komanda: uzsirukyti! O toliau darbuojasi refleksai — specifiniai, jusu igyti, piktnaudziaujant tuo biauriu iprociu: pamaigyti papirosa, itraukti duma, — ir bendri, paveldeti is tolimu proteviu: griebimo, kvepavimo ir taip toliau…
Vano Aleksandrovicius — nezinia, ar savo zodziams pailiustruoti, ar uzejus norui — uzsiruke papirosa ir ispute i virsu dumus.
— As noriu pasakyti, kad samone valdo, kai yra ka valdyti. Operatyvineje organizmo dalyje, kur paskiausias veiksmas, kaip dar Secenovas pastebejo, yra raumens judesys… na, atsimenate? — Androsiasvilis atsilose kresle ir su malonumu pacitavo: — „Ar juokiasi vaikas, matydamas zaisliuka, ar sypsosi uz per didele meile tevynei persekiojamas Garibaldis, ar mergina krupsi nuo pirmos minties apie meile, ar Niutonas atranda ir uzraso popieriuje pasaulio desnius — baigiamasis faktas visada yra raumens judesys…” Ak, kaip puikiai rase Ivanas Michailovicius! — tai sit: toje operatyvineje dalyje samonei yra ka valdyti, kiekvienoje nesabloniskoje situacijoje yra ka rinktis is nesuskaiciuojamu milijonu salyginiu ir nesalyginiu refleksu. O konstruktyvineje dalyje, kur veikia gausingoji organizmo chemija, samone neturi kam komanduoti. Na, sumeskite pats, kokie salyginiai refleksai mumyse susije su medziagu apykaita?
— Gerti ar negerti, idekite man daugiau krienu, negaliu pakesti kiaulienos, rukymas ir… — Krivoseinas uzsikirto, — n-na dar, rasi, praustis, valyti dantis…
— Galima dar desimtuka tokiu pat isvardinti, — linktelejo profesorius, — bet juk tai vis smulkus, pusiau raumenu, pusia cheminiai, pavirsiniai relfeksiukai. O giliau organizme nesalyginiai refleksai-procesai susije i tokia vieninga grandine, kad valdyti nera iko: baigiasi deguonis kraujyje — kvepuok, maza degiu medziagu raumenyse — valgyk, isprakaitavai vandeni — gerk, apsinuodijai organizmui kenksmingomis medziagomis — sirk arba mirk. Ir jokiu variantu… O juk negalima sakyti, kad gyvenimas zmoniu nemoke valdyti apykaitos reakciju — ne, ziauriai moke. Epidemijomis — kaip gera butu samones ir refleksu padedamam issiaiskinti, kokios bacilos tave zudo, ir isgaisinti jas it blakes! Badavimais — imigtum sau kaip lokys ziema, o ne tintum ir merdetum! Zaizdomis ir suluosinimais visu rusiu grumtynese — regeneruotumei nutraukta ranka ar ismusta aki. Bet per maza mdke… Raumenu reakcijos vyksta desimtasias ir simtasias sekundes dalis, o pati sparciausia is apykaitos reakciju — adrenalino isskyrimas i krauja is antinksciu — sekundes. O hormonu issiskyrimas is liauku ir hipofizio juntamiau. tepasireiskia per ilgus metus, o kitasyk vos karta per visa gyvenima. Taigi, — jis svelniai nusisypsojo, — organizmas tu ziniu neprarado, jis ju dar neigijo. Labai jau sunku zmogui „iskalti” tokia pamoka…
— …Ir todel medziagu apykaitos ivaldymas gali uzsitesti milijonus metu?
— Bijau, dargi desimtis milijonu, — atsiduso Vano Aleksandrovicius. — Mes, zinduoliai, labai jauni Zemes gyventojai. Trisdesimt milijonu metu — argi tai amzius? Mums dar viskas ateityje.
— Nagi nieko nebebus ateityje, Vano Aleksandroviciau! — uzsipuole Krivoseinas. — Dabartine aplinka keiciasi is metu i metus — koks cia gali buti milijonmetis kalimas, koks iseitos medziagos kartojimas? Zmogus issuko is naturalios evoliucijos kelio, toliau reikia paciam kazka sugalvoti.
— O mes ir sugalvojame…
— Ka? Piliules, miltelius, zvakes nuo hemorojaus, klizmas ir lovos rezimus! Jus tikras, kad tuo mes geriname zmogaus paderme? O, gal but, gadiname?
— As jusu visai neikalbineju uzsiimineti „piliulemis” ir „milteliais”, jei butent taip jums patinka vadinti naujus, katedroje ruosiamus antibiotikus, — Androsiasvilio veidas pasidare saltas ir isdidus. — Geidaujate tvertis tos idejos — ka gi, ryzkites. Bet mano teise ir mano pareiga isaiskinti jums, kad tokios temo pasirinkimas aspiranto darbui ir busimai disertacijai — nerealus ir neapgalvotas.
Jis pakilo ir iskrate i krepsi nuorukas is pelenines.
— Atleiskite, Vano Aleksandroviciau, as jusu visai nenorejau izeisti, — suprasdamas, kad pokalbis baigtas — ir baigtas nevykusiai, — Krivoseinas irgi atsistojo. — Bet… Vano AJeksandroviciau, juk yra idomiu faktu.
— Kokiu faktu?
— Na… antai praejusiame amziuje Indijoje buvo kazin koks Ramakrisna, „zmogus-dievas”, kaip ji vadino. Tai jo kune, jei salia musdavo zmogu, issokdavo randai. Arba „iteigti nudegimai”: jautru zmogu lyti piestuku, o sako, esa prisiliete degancia cigarete. Juk cia medziagu apykaita ismokstama valdyti be „kalimo”, a?
— Klausykite jus, uzsispyres aspirante, — Androsiasvilis ismeige i ji primerktas akis, — kiek jus vienu prisedimu galite suvalgyti lango uzsovu?
— Mmm… — Krivoseinas apstulbes ispute lupas, — tur but, kad ne vieno. O jus?
— Ag irgi. O sit anais senais laikais, kuomet praktikavau akademiko Pavlovo vardo psichiatrineje klinikoje, mano pacientas, neypatingai sau pakenkdamas, prarijo… — profesorius prisimindamas atkragino galva, — „lango uzsovu — tris, stiklo sukiu — du simtus keturiasdesimt gramu, mazuju chirurginiu zirkliu — dvi poras, sakuciu —
