kalbos! Skambinu tau i laboratorija — niekas neatsako… skambinu i instituta, klausiu, kur tu, kas tau? — padeda rageli… As atejau cionai — taves nera… O man jau sake ne vienas, lyg tu… — ji piktai sukukciojo. — Kvailiai!
— Na, Lenut, uzteks, nereikia… na, ka tu? — Krivoseinas labai panoro prispausti ja prie saves, jis vos suvalde rankas.
Lyg nieko ne nebuvo: nei atradimo Nr. 1, nei itempto, paselisko darbo metu Maskvoje, kur jis atsikrate visko, kas seniai praeje… Kad butu ramiau, Krivoseinas ne syki baudesi pasalinti is atminties Lenos paveiksla. Jis zinojo, kaip tai daroma: truputis kraujo su padidintu gliukozes kiekiu i galvos smegenu zieve, nedidele kryptinga oksidacija tam tikros srities nukleotiduose — ir informacija is nerviniu lasteliu isdilo a ziams. Bet nenorejo… ar negalejo? Kaip savyje nustatyti riba tarp „noreti” ir „galeti”? Ir stai dabar ant jo peties verkia mylima moteris — verkia, nerimastaudima del jo. Ja reikia numaldyti.
— Nustok, Lena. Matai, viskas tvarkoje.,
Ji paziurejo i ji is apacios i virsu. Akys buvo dregnos, dziugios ir kaltos.
— Valekai… Tu nepyksti ant manes, a? Tuomet as tau tokiu dalyku prikalbejau — pati nezinau ka, tiesiog kvaisa! Tu isizeidei, taip? As irgi nusprendziau, kad… viskas baigta, o kai suzinojau, kad su tavim kazkas atsitiko… — ji pakele antakius, — nebegalejau. Va atbegau… Tu uzmirsk, gerai? Uzmirsome, taip?
— Taip, — nuosirdziai pasake Krivoseinas. — Einam i kambari.
— Ak, Valia, tu neisivaizduoji, kaip as issigandau, — ji vi tebelaike ji uz peciu, lyg bijodama paleisti. — Ir tas tardytojas… klausimai visokie!
— Jis ir tave kviete?
— Taip.
— Aha, na zinoma: cherchez la lemme!
Jie iejo i kambari. Cia viskas buvo kaip ir anksciau: pilka tachta, pigus rasomasis stalas, dvi kedes, knygu spinta, virsuje uzversta zurnalais iki pat lubu, drabuzine spinta su veidrodziu, prisraigtuotu is sono. Kampe prie duru gulejo sukryziuoti hanteliai.
— Taves belaukdama, as kiek aptvarkiau. Dulkiu prinese; reikia sandariai uzdaryti balkona, kai iseini… — Lena vel prisiartino prie jo. — Valekai, kas gi atsitiko?
„Jei as zinociau!” — atsiduso Krivoseinas.
— Nieko baisaus. Siaip, daug triuksmo…
— O ko prireike milicijai?
— Milicijai? Na… iskviete, ji ir atvaziavo. Butu iskviete gaisrininku komanda — butu atvaziavusi gaisrininku komanda.
— Ak, Valia… — ji uzdejo rankas Krivoseinui ant peciu, mergiukstiskai surauke nosi. — Na, kodel tu toks?
— Koks? — paklause tas, jausdamas, kaip kvaileja akyse.
— Na, toks — lyg ir suauges, o nesolidus. Ir as, kai su tavim — mergiociu mergiote… Valekai, o kur Viktoras, kas jam? Klausyk, — jos akys baimingai issiplete, — ar tiesa, kad jis snipas?
— Viktoras? Koks cia dar Viktoras?
— Nagi ka tu?! Vitia Kravecas, tavo laborantas, trecios eiles sunenas.
— Sunenas… laborantas… — Krivoseinas akimirka sutriko. — Aha, supratau! Sit kaip…
Lena pliaukstelejo delnais.
— Valka, kas tau? Tu gali papasakoti, kas ten pas jus atsitiko?
— Atleisk, Lenut… proto aptemimas, supranti. Na, zinoma, Petia… tai yra Vitia Kravecas, mano istikimas laborantas, sunenas… labai simpatiskas berniokas, kaipgi… — Moteris isplestomis akimis tebeziurejo i ji. — Tu nesistebek, Lenut, tai tiesiog laikinas atminties aptemimas, taip visuomet buna po… po elektros smugio. Praeis, nieko baisaus… Tai sakai, jau kuzdama, kad jis snipas? Ak, ta Mokslu akademija!
— Vadinasi, teisybe, kad tavo laboratorijoje ivyko… katastrofa? Na kodel, kodel tu viska nuo manes slepi? Juk tu galejai ten… — ji prisidenge delnu burna, — ne!
— Liaukis, del dievo! — suirzes pasake Krivoseinas. Jis atsitrauke, atsisedo ant kedes. — Galejau — negalejau, buvo — nebuvo! Kaip matai, viskas tvarkoje. („Noreciau, kad ir is tikruju taip butu!”) Nieko as negaliu pasakoti, kol pats visko kaip reikiant neissiaiskinsiu… Ir isvis, — jis nusprende pradeti puolima, — ko tu jaudiniesi? Na, pasaulyje vienu Krivoseinu daugiau, vienu maziau — didele beda! Tu jauna, grazi, bevaike — susirasi kita, geresni, nei toks senstantis storzievis, kaip as. Kad ir tas pats Petia… Vitia Kravecas: kuo tau ne pora?
— Vel tu apie tai? — ji nusisypsojo, uzejo uz nugaros, padejo Krivoseino galva sau ant krutines. — Na ko tu vis Vitia ir Vitia? Nagi nereikalingas jis man. Lai buna jis kazin koks grazuolis — jis ne tu, supranti? Ir viskas. Ir kiti — ne tu. Dabar as tai tikrai zinau.
— Hm? — Krivoseinas issitiese.
— Na ka „hm”! Pavyduolis, kvailas! Nesedejau juk as namie visus vakarus viena it vienuole. Kviete, idomiai mergino, dargi apsakinejo rimtus ketinimus… Ir vis vien jie kazkokie ne tokie! — jos balsas dziugavo. — Ne tokie, kaip-tu — ir viskas! As vis tiek buciau pas tave atejus…
Krivoseinas pakausiu juto jos kuno siluma, juto minkstus delnus ant akiu, ir ji apeme ne su kuo nesulyginama palaima.
„Stai taip sedetum ir sedetum: paprasciausiai pareini nuvarges is darbo — irji cionai… ir nieko tokio nebuvo… Kaip nieko nebuvo? — jis isitempe. — Viskas buvo! Pas juos cia atsitiko kazkas rimta. O as sedziu, vagiu jos glamone!”
Jis issilaisvino, atsistojo.
— Na gerai, Lenut. Tu atleisk, as taves nelydesiu. Pasedesiu kiek ir gulsiu miegoti. As nelabai kaip jauciuosi po… po to nesmagumo.
— Tai as ipasiliksiu.
Ji pusiau klause, pusiau teige. Sekunde Krivoseina uzvalde nirsus pavydas. „As pasiliksiu?” — sakydavo ji — ir jis, suprantama, sutikdavo. Arba pats sakydavo: „Pasilik siandien, Lenut” — ir ji pasilikdavo…
— Ne, Lenut, tu eik, — jis kreivai syptelejo.
— Vadinasi, vis delto sirsti del to, taip? — ji priekaistingai zvilgtelejo i ji, supyko. — Kvailys tu, Valia! Pasikutinis kvailys, trauk tave devynios! — ir pasisuko i duris.
Krivoseinas stovejo vidur kambario, klausesi: spragtelejo uzraktas, laiptuose sukauksejo Lenos bateliai… Trinktelejo laukujes durys… Greiti ir lengvi zingsniai asfaltu. Jis metesi i balkona jos pasaukti, bet vakaro vejelis ji prablaive. „Na va, pamatei ir istizai! Idomu, ka ji jam prisnekejo? Tiek to, velniams tie pernyksciai pergyvenimai! — Jis grizo i kambari. — Reikia issiaiskinti, kas cia per reikalas… Stop! Jis turi tureti dienorasti. Zinoma!”
Krivoseinas eme traukioti stalcius, metyti ant grindu zurnalus, papkes, segtuvus, greitosiomis perziurineti sasiuvinius. „Ne tai, ne tai…” Apatinio stalciaus dugne jis pamate magnetofono rite, ligi ketvirciui privyniota juostos, ir minute uzmirso ieskojimus: nueme nuo spintos portatyvini magnetofona, nusluoste nuo jo dulkes, istate rite ir nuspaude garso klavisa.
— Atradeju pirmenybes teise, — po neilgai trukusio snypstimo per magnetofono garsiakalbius pasake prikimes balsas, aplaidziai tardamas zodziu galunes, — mes prisiimame atsakomybe uz atradimo, pavadinto…
— … „Dirbtine biologine informacijos sinteze”, istyrima ir panaudojima, — dalykiskai iterpe kitas (nors lygiai toks pat) balsas. — Nelabai skambu, uztat is esmes.
— Tinka… „Dirbtine biologine informacijos sinteze.” Mes suprantame, kad sis atradimas kaip ne vienas kitas susijes s zmogaus gyvenimu ir gali tapti arba didziausia gresme zmonijai, arba geriu. Mes prisizadame padaryti viska, kas musu galioje, kad si atradima panaudotume zmoniu gyvenimui pagerinti…
— Mes isipareigojame: kol neistirsime visu atradimo galimybiu…
— …ir kol nebusim absoliuciai tikri, kad jo negalima panaudoti zmoniu nenaudai…
— …mes jo neperduosim i kitas rankas…
— …ir neskelbsim apie ji jokiu ziniu.
Krivoseinas stovejo, primerkes akis; jis tartum persikele i ta geguzes nakti, kai jie dave sia priesaika.
— Mes prisiekiame: neperleisti jo nei uz gerbuvi, nei uz slove, nei uz nemirtinguma, kol nebusime tikri, kad musu atradimo negalima atgrezti pries zmones. Greiciau mes sunaikinsime savo darba, negu su tuo sutiksime.
— Mes prisiekiame! — kiek pakrikai istare abu balsai choru. Juosta baigesi.
„Karstagalviai mes tuomet buvom… Taip, dienorastis turi buti cia pat.” Krivoseinas vel ikiso galva i stala, pasirause apatiniame stalciuje ir po sekundes jau laike rankose sasiuvini kartono irisimu, dideli ir stora, kaip knyga.
