Virselyje nieko nebuvo uzrasyta, taciau Krivoseinas issyk pajuto rades tai, ko ieskojo: pries metus, atvaziaves i Maskva, dienorasciui rasyti jis nusipirko lygiai toki pat sasiuvini geltonais aptaisais.
Jis atsisedo uz stalo, parankiau pastate lempa, uzsiruke cigarete ir atskleide sasiuvini.
ANTROJI DALIS
SAVIS ATRADIMAS
(apie neispruseli, kuris daug ka galejo)
PIRMAS SKYRIUS
Ziniu reliatyvumas — didis dalykas. Teiginys „2 plius 2 lygu 13” santykinai arciau liesos, negu „2 plius 2 lygu 41”. Biitu galima sakyti, kad perejimas nuo antrojo prie pirmojo yra kurybinio brandumo, mokslines drasos apraiska ir negirdetas mokslo progresas-jei nezinotume, kad 2 plius 2 lygu keturiems.
Is aritmetikos mes tai zinome, bet dziugauti anksti. Pavyzdziui, fizikoje del mases defekto 2 plius 2 iseina maziau uz keturis.
O tokiuose subtiliuose moksluose, kaip sociologija ir etika, — ka ten 2 plius 2, darg 1 plius 1 — arba biisimoji seima, arba suokalbis bankui apiplesti.
„Geguzes 22. Sicindien as ji palydejau i traukini. Stoties restorane lankytojai apziurinejo du suaugusius dvynius. As jauciausi nejaukiai. Jis buvo nusiteikes kuo puikiausiai.
— Atsimeni, pries penkiolika metu as… tikriau, tu — vaziavai sturmuoti egzaminu i fizikos technikos fakulteta. Viskas buvo lygiai taip: vienisumo valandele, laisve, nezinomybe…
As atsiminiau. Tiesa, buvo lygiai taip. Istriikusius i laisve desimtaklasius aptarnavo tas pats oficiantas su chroniska nepasitenkinimo israiska pilname veide. Tuomet mums atrode, kad viskas priesakyje; is tikruju taip ir buvo. Nunai jau ir praeityje visko buta: ir dziugaus, ir pilksvo, ir tokio, kad ir atsigrezti baugu, o vis rodosi: visu geriausia, visu idomiausia priesakyje.
Tuomet gereme pati pigiausia portveina. Dabar oficiantas mums atnese „KVVK”. Isgereme po taurele.
Restorane buvo bruzdu, triuksminga. Zmones skubiai valge ir gere.
— Ziurek, — pagyvejo dubletas, — antai motuse dvynukus valgydina. Sveiki, kolegos! Oi, kokios akutes… Kuo jie uzaugs, a? Kol kas juos globoja mama — ir jie ana dargi kose issigudrino vienodai issiteplioti. Bet po poros metu ju imsis kita rupestinga motuse — Gyvenimas. Vienas, sakykim, suciups vista uz uodegos, israus visas plunksnas — pirmas nepakartojamu ispudziu rinkinys, kadangi kitam plunksnu nebeliks. Uztat kitas siaubingai bliaudamas pasiklys parduotuveje — vel sava, individualu. Dar po metu mama jam surengs pyla uz uogiene, kuria visai ne jis sukirto. Vel skirtinga: vienas patirs pirmaja neteisybe gyvenime, kitas — liks nenubaustas uz prasizengima… Oi, mociute, ziurekite: jei taip eisis, vienas isaugs ibaugintas nevykelis, kitas — apsukruolis, kuriam viskas laimingai baigiasi. Prisiverksite, motuse… Taigi ir mudu su tavim lyg tie dvyniai.
— Na, musu neteisetas vanojimas neismus is veziu — ne tie metai.
— Isgerkim uz tai!
Paskelbe, kad leidziama lipti i traukini. Mes isejome i perona. Jis postringavo.
— Vis delto idomu, kaip dabar bus su gelzbetonine teze: „Kas kam lemta, tas ir ivyks”? Tarkime, tau kazkas buvo „lemta” — butent: apribotas judejimas erdveje ir laike, kilimas tarnyboje ir taip toliau. Ir staiga — trach- tararach-bumt! — Krivoseinu jau dvejetas. Ir jie skirtingai gyvena skirtinguose miestuose. Kaip dabar su dieviskaja gyvenimo programa? O gal dievas ja sudare dviejuose variantuose? O jei musu pasidarys desimt? O nepanoresim — ir nepasidarys…
Zodziu, mes abu nudavem, kad tai, kas vyksta — kasdieniska. „Lydintieji, patikrinkite, ar neuzsiliko pas jus isvaziuojanciuju bilietai!” Bilietai neuzsiliko. Traukinys ji isveze i Maskva.
Sutareme, prispyrus reikalui, rasyti vienas kitam (galiu kirsti lazybu, jis toki reikala pajus negreitai), susitikti kitu metu liepa. Per tuos metus mes kibsime i darba dviem frontais: jis biologiniu, as sistemologiniu. Nagi, nagi…
Kai traukinys isvaziavo, pajutau, kad as jo pasigesiu. Matyt, todel, kad as pirmakart su kitu zmogumi jauciausi kaip… kaip su savim paciu, kitaip nepasakysi. Net tarp manes ir Lenkos visuomet lieka kazkas neissakyta ligi galo, nesuprantama, grynai asmeniska. O su juo… beje, menesi bendrai pragyv nus, ir tarp mudvieju jau sis tas susitvenke. Idomi ta rupestingoji motuse — Gyvenimas!
Nuo konjako as isglebau ir, grizdamas is stoties, isvertes akis, spoksojau i gyvenima, i zmones. Moterys susirupinusiais veidais vaiksciojo po parduotuves. Vaikinai motociklais veziojo prisiglaudusias merginas. Ties laikrasciu kioskais rikiavosi eiles — tuoj atves „Vakarines”… Kokie skirtingi, kokie suprantami ir nesuprantami zmoniu veidai! Negaliu paaiskinti, kaip cia iseina, bet apie daugeli ju asi lyg ir zinau si ta: lupu kampuciai, grubios ar smulkios veido ar kaklo rauksles, skruostu duobutes, zandikaulio forma, galvos laikysena ir akys — ypac akys! — vis tai pirmines informacijos pedsakai. Tikriausiai is tu laiku, kai mes buvome bezdziones.
Dar neseniai as viso to staciai nepastebedavau. Nepastebedavau, pavyzdziui, kad eileje stovi zmones — negrazus. Uzsiemimo banalumas ir menkumas, bugstavimas, kad neuzteks, kad kazkas apsukresnis uzlis i prieki, palieka ju veiduose biauru atspauda. Ir nusigere negrazus, ir besivaidijantys.
Uztat pazvelkite i mergaite, su meile besijuokiancia is vaikino samojo. I motina, maitinancia krutimi. I meistra, atliekanti kruopstu dairba. I zmogu, mastanti kazka gero… Jie grazus, nepaisant nepritinkanciu spuogu, rauksliu, rauksleliu.
As niekad nesupratau gyvunu grozio. Mano manymu, grazus buna tik zmogus — ir tai tik tuomet, kai jis zmogus.
Antai mamos vedamas mazylis isistebeilijo i mane kaip i stebukla, sleptelejo ir uzbliove, nepatenkintas zemes trauka. Veltui nukentejo vaikiscias: koks as stebuklas? Siaip pilnejantis vyriskis, gunktelejes, banalia fizionomija.
O gal mazylio tiesa: as is tikruju stebuklas? Kiekvienas zmogus — stebuklas?
Ka mes zinome apie zmones? Ka as zinau apie pati save? „Gyvenimu” vadinamame uzdavinyje zmogus — tai, kas duota ir ko nereikia irodyti. Bet kiekvienas, operuodamas pradiniais duomenimis, irodo kazka savo. Sit, pavyzdziui, dubletas. Isvaziavo — ir nelaukta, ir logiska…
Beje, stop! Jei jau pradeti, tai is pat pradziu.
Juokinga atsiminti… Is esmes mano ketinimai buvo patys paprasciausi: apginti disertacija.
Bet kurpti kazka vidutinisko ir kompiliatyvaus (pavyzdziui, mano buvusio sefo profesoriaus Voltampernovo pasiulytos t mos „Kai kurie diodiniu atminties sistemu projektavimo ypatumai” dvasia) buvo ir atkaru, ir nuobodu. Visgi as gyvas zmogus — norisi, kad problema butu niekieno nespresta, paciam uzciuopti jos esme, isprotavimu, masinu ir prietaisu padedamam kaip pridera iskvosti gamta. Ir isgauti tai, ko dar niekas nezino. Arba sugalvoti tai, kas dar niekam ne nedingtelejo. Ir kad per gynima butu malonu atsakineti i oponentu klausimus. Ir kad paskui pazistami sakytu: „Na, tu ir skaldei! Kaip kirviu!”
Juoba kad as galiu. Viesai to skelbti neverta, o dienorastyje leistina: galiu. Tai liudija penki isradimai ir du uzbaigti tyrimo darbai. O sis atradimas… e, ne. Nesiskubink jo priskirti prie savo intelektualiniu nuopelnu, Krivoseinai! Susipinkliojai tu jame ir iki siol negali issipinklioti.
Zodziu, sis vidinis samysis ir pastumejo mane i pasaulines sistemologijos tankumynus, i tankumynus tos krypties, kur pagrindinis operatorius — ne formule, ne algoritmas, net ne receptas, o atsitiktinumas.
Per savo bukaprotiskuma mes labai megstame priespastatyti fizikus lyrikams, bangas dalelytems, augalus gyvunams, masiinas zmonems… Bet gyvenime ir gamtoje jie ne priestarauja, o papildo vieni kitus. Lygiai taip pat logika ir atsitiktinumas papildo vienas kita pazinimo procese, ieskant sprendimo. Matematinese ir loginese konstrukcijose galima rasti (ir randama) nemaza neirodyto, nepagristo; galima rasti ir atsitiktiniuose ivykiuose
