aiskinau, kad tuo reikalu jums nedera idomautis — ne, nepatikejote. Viliuosi, kad dabar as jus itikinau. Viso labo… majore Proninai!
Jis isejo. Matvejus Apolonovicius stovejo, apimtas prostracijos, klausydamasis kazkokio tankaus tauksejimo, sklindancio kambaryje. Po minutes jis suprato, kad tat jo dantys barska. Rankos irgi kretejo. „Na, kas gi su manim cia?!” Jis stvere telefono rageli ir vel numete, sudribo kedeje, bejegiskai padejo galva ant vesaus pavirsiaus. — „Tegu ji velnias, toki darba.
Durys placiai atsilapojo, ant slenkscio pasirode teismines medicinos ekspertas Zubata su fanerine deze rankose.
— Klausyk, Matvejau, juk tai is tikruju kriminalistine amciaus sensacija, sveikinu! — susuko jis. — Ach, velnias, cia tai bent! — Jis su trenksmu pastate deze ant stalo, atidare, eme metyti ant grindu vata. — Man ka tik atgabeno is; skulpturos dirbtuviu… Ziurek!
Matvejus Apolonovicius pakele akis. Pries ji stovejo Krivoseino galva, nulipdyta is plastelino — nuozulnia kakta, stora riesta nosimi ir placiais skruostais…
PENKTAS SKYRIUS
Pals geriausias budas nuslepti, kad kaire koja sluba, — slubuoti ir desine. Jiis atrodysite kaip juru vilkas, zengiantis krypuojancia eigastim.
„Pizonu pizonas, niekdarys! — koneveike save Krivoseinas. — Sugalvojo, kur panaudoti atradima: milicijai gasdinti… Juk jis ir taip butu mane paleides, kur dings.”
Veida ir kuno raumenis gele is nuovargio. Viduje palengva slugo skausmingas liauku persejimas. „Vis delto trys transformacijos per kelias minutes — per daug. Pasikarsciavau. Na, bet nieko man neatsitiks. Cia ir visas fokusas, kad man nieko negali atsitikti.
Dangus virs namu sparciai melo. Tyliai snypsdami, isiziebe is, dujiniu vamzdeliu islankstyti parduotuviu, kaviniu ir kinoteatru pavadinimai. Aspiranto mintys grizo i Maskva — prie tenyksciu reikalu.
„Nesusigadino prestizo Vano Aleksandrovicius, dargi nepasidomejo, nei kodelj nei uz ka as sulaikytas. Paliudijo — ir viskas. Suprantama: jeigu Krivoseinas slepia nuo manes savo darbus — ir zinoti nenoriu apie juos! Isizeide isdidusis senis… O ir yra uz ka. Juk butent su juo kalbedamasis as perpratau bandymu tiksla. Beje, koks ten pokalbis — gincas. Bet ne su kiekvienu va sitaip: pasigincysi — ir praturtesi idejomis.”
…Vano Aleksandrovicius vis vaiksciojo pro sali, dirsciojo, ironiskai lukuriuodamas: kokiais atradimais sukres pasauli diletantas biologas? Viena gruodzio vakara Krivoseinas uzklupo ji katedroje, kabinete, ir isklojo viska, ka galvojo bendrai apie gyvenima ir zmogu skyrium. Tai buvo geras vakaras: jie sedejo, ruke, kalbejosi, o uz lango kauke ir svaistesi i stiklus sniego kruopelytemis rnaskvietiska priesnaujametine puga.
— Kiekviena masina kazkaip Irengta ir ka tai daro, — aiskino Krivoseinas. — Biologine masina, vadinama „Zmogumi”, irgi turi sias dvi puses: bazine ir operatyvine. Operatvine: jutimo organai, smegenys, judejimo nervai, griauciu raumenys — daugiausia pavaldus zmogui. Akys, ausys, vestibuliarinis aparatas, atitinkamos odos sritys, skonio ir uosles nervu galunes, skausmo ir temperaturos nervai priima isorinius dirgiklius, pavercia juos elektros impulsais (visai kaip informacijos ivedimo kanalai elektronineje masinoje), galvos ir stuburo smegenys analizuoja ir derina impulsus pagal principa „jaudinimas — slopinimas” (panasiai kaip impulsiniai masinu narveliai), sujungia ir nutraukia pirmines grandines, siuncia komandas griauciu raumenims, kurie ir atlieka visokius veiksmus — velgi kaip darbiniai masinu mechanizmai.
Operatyvine organizmo dalis pavaldi zmogui: valios pastangomis jis gali uzgniauzti net nesalygimius — pavyzdziui, skausmo — refleksus. O sit su bazine dalimi, tvarkancia pagrindini gyvybini procesa — medziagu apykaita — viskas kitaip. Plauciai ikvepia ora, sirdis varineja krauja nuosaliausiais kuno uzkampiais, stemple susitraukdama stumia i skrandi maisto gabalelius, kasa isskiria hormonus ir fermentus, skaidancius maista i medziagas, kurias gali isisavinti zarnynas, kepenys isskiria i krauja gliukoze… Skydine ir guzio liaukos gamina nuostabias medziagas: tiroksina ir paratireodina — nuo ju pareina, ar zmogus augs ir protinges, ar liks neuzauga ir kretinas, ar issivystys jam tvirtas skeletas, ar jo kaulus bus igalima sumazgyti mazgais. Menkos ataugeles apatineje galvos smegenu dalyje — hipofizio — isskiriami hormonai komanduoja slepiningai vidaus sekrecijos virtuvei, reguliuoja kepenu darba, kraujo spaudima ir vadovauja sekmingam gimdymui… Ir siai, zmogu konstruojanciai, jo kuno sudejima, kaukoles forma, psichika, sveikata ir jega nulemianciai organizmo daliai samone neturi galios.
— Visai teisingai, — nusisypsojo Androsiasvilis. — Operatyvineje; kaip jus sakote, dalyje as lengvai atpazistu „animalines” arba „somatines” nervu sistemos veikimo sriti, bazineje — vegetatyviniu nervu sriti. Tie pavadinimai atsirado dar astuonioliktame amziuje; „animal” — lotyniskai „gyvulys” ir „vegetus” — „augalas”. As asmeniskai ju nelaikau vykusiais. Dvidesimto amziaus fone jusiskiai inzineriniai pavadinimai, gal but, labiau tiks. Bet kalbekite toliau, prasau jus.
— Masina, netgi elektronine, konstruoja ir daro zmogus. Veikiai tuo uzsiims pacios masinos. Principas aiskus, — tese Krivoseinas. — O kodel zmogus negali pats saves konstruoti? Juk medziagu apykaita pavaldi centrinei nervu sistemai: is smegenu i liaukas, kraujo indus, zarnyna eina tokie pat nervai,
kaip ir i raumenis bei i jutimo organus? Kodel gi zmogus negali tu procesu valdyti, kaip valdo pirstu judesius? Kodel samoningas zmogaus dalyvavimas medziagu apykaitoje pasireiskia vien aipetito, troskulio ir kai kuriu kitu funkciju tenkinimu? Tai juokinga: „homo sapiens”, gamtos viespats, Evoliucijos vainikas, sudetingiausios technikos, meno kurejas, o pagrindiniu gyvybiniu procesu nuo karves ir slieko skiriasi nebent tuo, kad naudoja sakute, sauksta bei svaiginancius igerimus!
— O kodel jus butinai norite minciu ir valios pastangomis isskirti i krauja cukru, fermentus ir hormonus? — Androsiasvilis pakele kuokstetus antakius. — Kuriam galui, sakykite susimildamas, salia visu darbu ir rupesciu katedra as dar turiu kas valanda lauzyti galva, kiek isskirti adrenalino ir insulino is antinksciu ir kur juos nukreipti? Vegetatyviniai nervai patys tvarko medziagu apykaita, zmogaus neapsunkina problemomis — ir puiku:
— Argi puiku, Vano Aleksandroviciau? O ligos?
— Ligos… ana kur jus sukate: ligos — nelyginant klaidos bazines konstravimo sistemos darbe. — Profesoriaus antakiai issilenke sinusoide. — Klaidos, kurias mes bandome istaisyti piliulemis, kompresais, vakcinomis, operaciniu Isikisimu — ir toli grazu ne visuomet sekmingai. Bet… ligos — organizmui netinkamo aplinkos veikimo rezultatas.
— O kodel netinkamo? Juk mes daugeliu atveju zinome, kas kenksminga — tuo pagrista ligu profilaktika, saugumo technika, darbo apsauga. Bet atkreipkite demesi, kokie pasyvus zodziai: profilaktika, saugumas, apsauga… paprastai kalbant, toliau nuo nelaimes! O aplinka vis pakisa naujas misles: tai rentgeno spindulius, tai suvirinimo lanka, tai izotopus…
— Sutinku! — Profesorius pakele abi rankas. — As nujauciu, kad jums ant liezuvio spurda sventai saugoma ideja ir jus laukiate nebesulaukiate, kuomet pasnekovas isples akis ir droviai, su viltimi paklaus: „Tai kodel?” Gerai! Ziurekite: as placiai atveriu akis, — jis linksmai zybtelejo paraudusiais akiu baltymais, — ir pateikiu ilgai laukta klausima: tai kodel zmones nemoka samoningai reguliuoti savo organizmo medziagu apykaitos?
— Todel, kad uzmirso, kaip tai daroma! — isposkino Krivo seinas.
— Bach! — profesorius patenkintas pliaukstelejo sau per kelius. — Zinojo ir uzmirso! Kaip telefono numeri? Idomu!
— Prisiminkime, kad zmogaus smegenyse yra aibe neveikianciu nerviniu lasteliu: devyniasdesim.t devyni procentai, o kai kas ju turi ir devyniasdesimt devynis su trupuciu. Neitiketina, kad jos butu siaip sau, atsargai — gamta pertekliaus nepripazista. Naturalu manyti, kad tose lastelese buvo nun jau uzmirsta informacija. Nebutinai zodine informacija — tokios musu organizme ir dabar nedaug, ji pernelyg grubi ir apytikre — o biologine, atsispindinti vaizduose, jausmuose, pojuciuose…
— Stop, toliau as zinau! — uzsideges susuko Androsiasvilis. — Marsieciai! Ne, kur kas istabiau — ne marsieciai — juk iki Marso imsim, ziurek, ir nusigausim, galim patikrinti! — o sakysim, tarp Marso ir Jupiterio buvusios planetos, nudien suerdejusios i asteroidus, gyventojai. Gyveno ten didziai issivysciusios butybes, buvo sukurusios ivairialype dirbtine aplinka ir mokejo valdyti savo organizma, kad galetu prie jos prisitaikyti, o taipgi
