— Paprastai — nutraukite. Kaip jus ten formuluojate; „del ikalciu stokos” ar „nesant nusikaltimo sudeties”. Ir „atiduota i archyva tada ir tada”…
Matvejus Apolonovicius nesumojo, ka pasakyti. Su tokiu izulumu tardymo praktikoje jam dar neteko susidurti.
— Suprantate, Matvejau Apolonoviciau… na, pasinersite jus i sita ivairialype ir kasdieniniais atvejais, be abejo, naudinga veikla: apklausinesite, sulaikysite, atpazinsite, lyginsite pirstu atspaudus, trukdysite uzimtus zmones per operatyvini televideofona… — Krivosleinas pletojo savo minti, gestikuliuodamas desine ranka. — Ir visa laika jums atrodys, kad sit sit! — ir jus nutversite teisybe uz uodegos. Priesitaravimai susiderins, virs faktais, faktai ikalciais, dorybe triumfuos, o blogis gaus ka nusipelnes ir priedo uz ketinimu apgalvojima… — jis uzjauciamai atsiduso. — Ne velnio jie nesusiderins, tie priestaravimai, ne tas atvejis. Ir tiesos jus neperprasite staciai del to, kad jusu protas dar nepasirenges jos priimti — toks jusu mastymo lygis…
Anisimovas paniuro, uzsigaves kietai suciaupe lupas.
— Ne, ne! — Krivoseinas sumosavo rankomis. — Nepamanykite, del dievo, kad as jus noriu pazeminti, kad abejoju jusu detektyviniais gabumais. As juk matau, kad jus atkaklus zmogus, uolus. Bet — kaip cia jums isaiskinus? — jis prisimerkes pazvelge pro grotuota langa i geltonuojanti sauleje prospekta. — Aha, stai toks pavyzdys. Pries sesiasdesimt metu, kaip jus, be abejojimo, zinote, fabriku ir gamyklu stakles buvo varomos garo katilu arba dizeliu. Per cechus ejo transmisijos velenas, nuo jo ant stakliu skriemuliu bego pavaru dirzai — visa tai sukosi, zvimbe, poksejo ir laukiniu didingumu dziugino tuometinio direktoriaus ar savininko, stambaus pirklio, siirdi. Paskui buvo pradeta naudoti elektra, — ir dabar visa ta masinerija pakeite elektromotprai, irerigti tiesiog staklese…
Ir vel — kaip vakar per „laboranto” apklausa — minute Matveju Apolonoviciu sueme abejone: cia kazkas ne taip! Nemaza Zmoniu pabuvojo jo kabinete, nusvidino kede, muistydamiesi po nemaloniu klausimu: ruskani jaunuoliai, per kvailuma Isipainioje i nemalonia istorija, asaringos spekuliantes, meilikaujamai familiarus ukiniai darbuotojai, revizijos iskelti viesumon, orus, visus istatymus zinantys recidyvistai… Ir visi jie anksciau ar veliau suprasdavo: losimas pralostas, atejo metas, kuomet reikia prisipazinti ir pasirupinti, kad protokole butu matyti nuosirdi atgaila. O sitas… sedi kaip niekur nieko, mosuoja ranka ir atsidejes geru, populiariu stiliumi aiskina, kodel byla privalu nutraukti. „Vel trikdaus, kad nepastebiu vaidybos! Na ne, antrakart toj pacioj vietoj nepaslysiu!”
Budamas prityres tardytojas, Matvejus Apolonovicius gerai zinojo, kad byloje svarbu ne abejones ir ispudziai, bet faktai. O faktai — svarus ir negincijami — buvo pries Krivoseina ir Kraveca.
— …Dabar isivaizduokite, kad kazkurioje senoves gamykloje mechanines stakliu pavaros buvo pakeistos elektrinemis ne per daugeli metu, o islsart — per viena nakti, — toliau kalbejo Krivoseinas. — Ka pagalvotu gamyklos savininkas, ryta atejes i cecha? Suprantama, pagalvotu, kad kazkas nudziove garo katila, transmisijos velena, dirzus ir skriemulius. Norint suprasti, kad tai ne vagyste, o techninis perversmas, jam reikia nusivokti fizikoje, elektrotechnikoje, elektrodinamikoje… Taigi ir jus, Matvejau Apolonoviciau, vaizdziai kalbant, dabar esate tokio savininko padetyje.
— Fizikoje, elektrotechnikoje, elektrodinamilioje… — issiblaskes pakartojo Anisimovas, zvilgciodamas i laikrodi: greiciau sujungtu su Maskva! — Ir informacijos teorija, ir atsitiktiniu procesu modeliavimo teorija reikia ismanyti, taip?
— Oho! — Krivoseinas atsilose kedeje, su vos paslepiamu gerejimusi pazvelge i tardytoja. — Jus ir apie tuos mokslus zinote?
— Mes, Valentinai Vasiljeviciau, viska zinome.
— Nagi, as matau, jusu plikomis rankomis nepaimsi…
— Nepatariu ne bandyti. Tai kaip, neteisetu bylos nutraU kimu pasikliausiin ar klosim tiesa?
— Uff., - Krivoseinas nosine apsisluoste kakta ir skruostus. — Karsta pas jus… Gerai. Susitarkime taip, Matvejau Apolonoviciau; is pradziu as pats issiaiskinsiu, kas ten nutiko, paskui jums papasakosiu.
— Ne, — Anisimovas krestelejo galva, — taip mes nesusitarsim. Matote, neleistina, kad itariamasis savo byloje pats vestu kvota. Sitaip niekada neisaiskinsi jokio nusikaltimo.
— Velnias griebtu!.. — buvo bepradedas Krivoseinas, bet tuo tarpu atsidare durys, ir jaunuciukas leitenantas pranese:
— Matvejau Apolonoviciau, Maskva!
Anisimovas ir Krivoseinas uzlipo i operatyviniu rysiu kambari antrame aukste.
…Isnires televideofono ekrane, Vano Aleksandrovicius Androsiasvilis taip umariai kystelejo artyn veida, lyg butu norejes is vidaus prakniebti kineskopa grobuoniska lenkta it erelio nosimi. Taip, jis atpazista savo aspiranta Valentina Vasiljeviciu Krivoseina. Taip, pastarosiomis savaitemis jis aspiranta mate kasdien, o ankstesniu susitikimu ir pasnekesiu datu is atminties isvardinti neapsiima, nes tai ne kalendorines sventes. Taip, aspirantas Krivoseinas, jam, Androsiasviliui, asmeniskai leidus, penkioms dienoms isvyko is universiteto. Istestas Vano Aleksandroviciaus „r” nelyginant salves drebino televideofono membrana… Jis didziai nustebintas ir nemaloniai jauciasi, kad del tokios keistos proceduros ji atitrauke nuo egzaminu. Jeigu milicija — cia Vano Aleksandrovicius dagu melsvai juodu akiu zvilgsni ismeige i Anisimova — nebetiki pasais, kuriuos ji pati isduoda, tai jam, matyt, teks mesti biologija ir persikvalifikuoti, kad galetu paliudyti visu savo aspirantu, studentu, giminaiciu, taip pat visu Mokslu akademijos nariu ir nariu-korespondentu, kuriuos jis, Androsiasvilis, turi garbes pazinti, asmenybes! Bet tokiu atveju, suprantama, gali kilti klausimas: o kas toks jis pats, profesorius Androsiasvilis, ir ar nevertetu jo itartinai asmenybei paliudyti cionai operatyvine masina atgabenti universiteto rektoriaus arba, kad butu tikriau. Mokslu akademijos prezidento?
Isklojes visa tai vienu atsikvepimu, Vano Aleksandrovicius atsisveikindamas krestelejo galva: „Negerai! Pasitiketi reikia!” — ir pranyko is ekrano. Mikrofonas atskraidino i Dneprovska duru trinktelejima. Ekrane pasirode plikagalvis druckis zydrais marskiniais, su majoro antpeciais; jis sopulingai perkreipe veida:
— Ka jus, draugai, negalejote palys issiaiskinti? Viskas!
Ekranas uzgeso.
„O Vano Aleksandrovicius iki siol ant manes apmaudauja, — maste Krivoseinas, leisdamasis laiptais pirma piktai snopuojancio Anisimovo. — Ir suprantama: pagailejo zmogaus, be konkurso prieme i aspirantura, o as jam atsukau nugara, slapukauju. Nebutu jis manes priemes — nieko nebutu. Per egzaminus plaukiojau kaip pirmakursis. Filosofija ir uzsienio kalba dar nieko sau, o sit is specialybes… Zinoma, negi greitosiomis perskaityti vadoveliai uzmaskuos sistemingu ziniu stoka?”
…Tai buvo pries metus. Po stojamojo biologijos egzamino Androsiasvilis pasikviete ji i savo kabineta, pasodino i odini kresla, pats atsistojo prie lango ir, pakreipes desinen stambia plinkancia galva, eme apziurineti.
— Kiek jums metu?
— Trisdesimt ketveri.
— Riba… Kitais metais atsvesite trisdesimtpenkmetj draugu ratelyje, ir akivaizdine aspirantura galutinai prarasta. O i neakivaizdine… beje, neakivaizdine aspirantura — ne mokymuisi, o papildomoms apmokamoms atostogoms gauti, apie ja nekalbesime. As perskaiciau jusu autoreferata — geras autoreferatas, brandus autoreferatas, idomi paralele tarp nerviniu centru darbo ir elektroniniu sistemu. Ivertinau „labai gerai”. Bet… — profesorius paeme nuo stalo egzaminu lapa, — egzamino jus neislaikete, brangusis! Tai yra islaikete „pat.”, o tai adekvatu: su trejetu is specialybes mes nepriimame.
Tikriausiai Krivoaeino veidas persimaine, nes Vano Aleksandroviciaus balsas pasidare uzjauciantis:
— Paklausykite, o kam jums to reikia, kam jums skursti is aspiranto stipendijos? As susipazinau su jusu dokumentais — dirbate idomiame institute, turite gera vieta. Jus kibernetikas?
— Sistemotechnikas.
— Man tat vienas ir tas pats. Tai kuriam galui?
Krivoseinas tikejosi tokio klausimo.
— Kaip tik del to, kad as sistemotechnikas ir sistemologas. Zmogus — visu sudetingiausia ir visu geriausiai organizuot sistema is visu mums zinomu. As noriu joje susivokti istisai: kaip viskas sukonstruota zmogaus organizmo, kas su kuo susije, kas kam turi itakos. Apytikriai kalbant, noriu perprasti daliu saveika.
— Kad tuos principus panaudotumet nauju elektroniniu sistemu kiirimui? — Androsiasvilis ironiskai perkreipe liipas.
— Ne tik… ir netgi ne tiek del to. Matote… Kazkada viskas buvo kitaip. Kaitra ir saltis, istverme vejantis grobi ar begant nuo pavojaus, alkis ar grubus, nesterilus maistas, kaip, pavyzdziui, zalia mesa, dideli mechaniniai perkrovimai dirbant, grumtynes, kuriose kaukoles patvarumas budavo isbandomas vezdo smiigiais, — zodziu,
