kazkada aplinka kele zmogui tokius pat grieztus reikalavimus, kaip… na, sakysim, kaip dabar kariniai uzsakovai kelia raketinei aparaturai. (Vano Aleksandrovicius sumyke, bet nieko nepasake.) Per simtus tukstantmeciu tokia aplinka ir suformavo „homo sapiens” — Protinga Stuburini Zinduoli. Bet per paskutiniuosius du simtus metu, imant nuo garo variklio isradimo, viskas pasikeite. Mes sukureme dirbtine aplinka — elektromotoru, sprogmenu, farmaciniu priemoniu, konvejeriu, komunalinio aptarnavimo sistemu, transporto, padidintos atmosferines radiacijos, elektroniniu masinu, profilaktiniu skiepijimu, asfaltuotu keliu, benzino garu, siauros darbo specializacijos aplinka… zodziu, siuolaikini gyvenima. Kaip inzinierius ir as idrauge su kitais vystau ta dirbtine aplinka, kuri siuo metu „homo sapiens” gyvenima salygoja devyniasdesimcia procentu, o greit salygos visu simtu — gamta beliks tik sekmadieniniams pasivaiksciojimams. Bet kaip zmogus as jauciu kazkoki nerima… — Jis atsikvepe ir tese: — Per ta dirbtine aplinka zmogus praranda daugeli savybiu ir funkciju, igytu ilgaamzes evoliucijos keliu. Jega, vikrumas, istverme nunai bekultivuojama tik sporte, logini mastyma — senoves graiku pomegi — perima masinos. O nauju savybiu zmogus neigyja — labai jau greitai kinta aplinka, organizmas taip negali keistis. Technini progresa lydi raminantys, bet menkai argumentuoti snekalai, kad zmogus, girdi, visuomet liksias padeties viespaciu. O is tikruju, jei kalbesime ne aplamai apie zmogu, o apie daugybe skirtingu zmoniu, jau dabar nebe taip yra, o toliau bus ir visai nebe taip. Juk toli grazu ne kiekvienam uztenka igimtu galiu buti siuolaikinio gyvenimo seimininku: daug zinoti, daug sugebeti, greit ismokti, kas nauja, kurybiskai dirbti, optimaliai tvarkyti savo elgesi.
— Ir kuo gi jus jiems manote padeti?
— Padeti — nezinau, taciau noriu bent kaip reikiant istirti nenaudojamas zmogaus organizmo galimybes. Na, pavyzdziui, stilbstancias funkcijas — sakykim, tolimu mudvieju proteviu sugebejima sokineti is medzio i medi arba miegoti ant sakos. Dabar tai nereikalinga, o atitinkamos nervines lasteles tebera. Arba salcio pojutis, palietus gyvaplaukius, nors ir tu ne kazi kiek belike. O si refleksa aptarnauja placiausias nervu tinklas. Gal but, pavyks senus relfeksus pritaikyti, perprogramuoti naujiems poreikiams?
— Taip. Vadinasi, svajojate modernizuoti ir racionalizuoti zmogu? — Androsiasvilis atkiso i prieki galva. — Jau bus ne „homo sapiens”, o „homo modernus racionalis”, taip? O ar jums neatrodo, brangus sistemotechnike, kad zmogu beracionalizuojant, galima ji paversti lagaminu su viena atauga mygtukams spaudyti? Beje, galima ir be ataugos, lagamino valdymui uzteks ir biosroviu…
— Jeigu jau visai racionaliai, tai galima ir be lagamino, — pridure Krivoseinas.
— Irgi teisingai! — Vano Aleksandrovicius pakreipe galva i kita puse, smalsiai pasiziurejo i Krivoseina.
Jiedu aiskiai patiko vienas kitam.
— Ne racionalizuoti, o praturtinti — stai apie ka as mastau.
— Pagaliau! — profesorius eme vikriai zingsniuoti po kabineta. — Pagaliau i placiasias techniniu darbuotoju, negyvosios gamtos nugaletoju, „dirbtines aplinkos” kureju mases pradejo skverbtis mintis, kad ir jie zmones! Ne antzmogiai, intelektu ir zinynais galintys iveikti visur ir viska, o tiesiog zmones. Ak ko tik mes nesistengiam pazinti ir perprasti: elementariasias daleles, vakuuma, kosminius spindulius, antipasaulius, Atlantidos paslapti… Tiktai saves nenorime pazinti ir permanyti! Tai, suprantate, sunku, neidomu, neapciuopiama… Che, jei kiekvienas prades uzsiimineti tuo, kas apciuopiama, pasaulis gali zuti! — Priebalsiai jo kalboje suskambo dar raiskiau, nei visuomet. — Zmogus savo biologija susidomi tik tada, kai reikia gulti i ligonine, kai reikia biuletenio… Is teisybes, jei ir toliau taip eis, bus galima issiversti ir be lagamino. Kaip studentai sako: sudirbs mus masinos tikru tikriausiai! — Jis sustojo pri sais Krivoseina, palenke galva, prunkstelejo: — O vis delto jus diletantas, brangus sistemotechnike! Kaip jums paprastai iseina: perprogramuoti senus relfeksus… O, jeigu tai bCitu taip paprasta, kaip perprogramuoti skaiciavimo masina! M-taip… bet, antra vertus, jiis inzinierius tyrinetojas, turite ideju, naujai ziurite i dalyka, ne kaip mes, ne grynai biologiskai… Oi, ka as kalbu! Kuriu galu jums ikvepiu neigyvendinamas viltis, lyg is jusu kas iseis?! — Jis pasitrauke prie lango. — Juk disertacijos neparasysite ir neapginsite, juk ir jusu ketinimai visai ne tie. Taip?
— Ne tie, — prisipazino Krivoseinas.
— Va matote. Jus grisite prie savo sistemologijos, o man klius is rektorato, kam mokslinio kadro neisauginau… Che, priimu! — be jokio perejimo uzbaige Androsiasvilis. Jis prisiartino prie Krivoseino. — Tik reikes mokytis, isisavinti visa biologiniu mokslu kursa. Kitaip jus zmoguje nesurasite jokiu galiu, suprantate?
— Zinoma! — dziugiai sulinksejo sis. — To ir atvaziavau.
Profesorius ivertindamas paziurejo i ji, prisitrauke uz peties:
— As jums atskleisiu paslapti: as pats mokausi. MEI vakariniame elektronines technikos fakultete, treciame kurse. Ir paskaitu klausau, ir laboratorinius atlieku, ir net dvi „uodegas” turiu: is pramonines elektronikos ir kvantines fizikos. Irgi noriu susivokti, kas ir kaip, padesite man… tik sss!
Jie grizo i Anisimovo kabineta. Matvejus Apolonovicius pradejo vaikscioti nuo sienos prie sienos. Krivoseinas dirstelejo i laikrodi: pradzia sestos. Gailedamasis beprasmiskai prarasto laiko, susirauke.
— Taigi viskas, Matvejau Apolonoviciau, mano alibi irodytas. Grazinkite man, susimildamas, dokumentus, ir issiskirsime.
— Ne, palukekite! — Anisimovas suglumes, nesitverdamas inirsiu, zingsniavo po kambari.
Kaip jau buvo uzsiminta, Matvejus Apolonovicius buvo prityres tardytojas; dabar jis aiskiai suprato, kad visi tos triskart prakeiktos bylos faktai atsigreze pries ji pati. Krivoseinas gyvas, vadinasi, nustatyta ir uzprotokoluota Krivoseino mirtis — klaida. Laboratorijoje zuvusiojo ar nuzudytojo asmenybes jis nenustate, mirties priezasties ar nuzudymo budo — taip pat. Ir net neisivaizduoja, nuo ko pradeti… Nusikaltimo motyvu ji nezino, versijos lekia po velniais, lavono nera! Surinkti faktai rodo, kad kvota tardytojas Anisimovas atliko visai prastai… Matvejus Apolonovicius pamegino sutelkti mintis. „Akademikas Azarovas atpazino Krivoseino lavona. Profesorius Androsiasvilis atpazino gyva Krivoseina ir paliudijo jo alibi. Vadinasi, arba tas, arba kitas dave melagingus parodymus. Katras butent — neaisku. Vadinasi, reikia iskvosti abu. Bet kvosti tokius zmones, itarti juos, o paskui velei pasirodys, kad as ne ten nuklydau! Sitaip ne kaulu nebesurinksi…”
Zodziu, siuo metu Matvejus Apolonovicius tvirtai zinojo viena: jokiu budu negalima paleisti is ranku Krivoseino.
— Ne, palukekite! Neteks jums, pilieti Krivoseinai, grizti prie savo nesvariu darbu. Manote, jeigu jus tatai… nugrimavote negyveli, o paskui sunaikinote lavona, tai ir pedsaku neliks? Mes dar patikrinsim, kas toksai Androsiasvilis ir kokiais motyvais jis jus gina! Ikalciai pries jus tebegalioja: pirstu atspaudai, kontaktas su begliu, meginimas jam iduoti pinigu…
Krivoseinas, tramdydamas susierzinima, pagremze smakra.
— As, tikrai sakant, ne.sunrantu, ka jus man inkriminuojate: kad as nuzudytas ar kad as zudikas?
— Issiaiskinsim, pilieti! — visai netekdamas savitvardos, pratare Anisimovas. — Issiaiskinsim! Negali buti, kad jus toje byloje pasirodytumet niekuo detas… negali buti!
— Ak, negali buti? — Krivoseinas zenge prie tardytojo, jo veidas pritvinko kraujo. — Manote, jei dirbate milicijoje, tai jau zinote, kas gali ir ko negali buti?!
Ir staiga jo veidas pradejo greitai kisti: nosis atsikiso i prieki, sustorejo, pasidare lelijine ir nuknebo, akys issiplete ir is zaliu pasidare juodos, plaukai virs kaktos prazilo ir pasidave atgal, atidengdami plike, ant virsutines lupos prasikale zili usiukai, zandikaulis sutrumpejo… Po minutes i apstuibusi Matveju Apolonoviciu ziurejo gruziniska profesoriaus Androsiasvilio fizionomija — su kruvinomis gyslelemis israizgytais akiu baltymais, galinga nosimi rusciai isplestomis snervemis ir melsvai pilkais neskustais skruostais.
— Tu manai, kaco, jeigu tu dirbi milicijoje, tai ir zinai, kas gali ir ko negali buti?!
— Liaukites! — Anisimovas atsitrauke prie sienos.
— Negali buti! — nertejo Krivoseinas. — As jums parodysiu „negali buti”!
Ta fraze jis uzbaige dainingu, krutininiu, moterisku balsu, o jo veidas eme greitai igauti Jelenos Ivanovuos Kolomijec bruozus: uzsiriete meili nosiuke, skruostai parausvejo ir suapvalejo, tamsiais puriais lankais issilenke antakiai, pilka sviesa suspindo akys…
„Na, jei kas nors dabar ieis…” — dingtelejo ikaitusiose Anisimovo smegenyse; jis soko uzrakinti duru.
— Ei-ei! Nemeginkit! — Krivoseinas ankstesniu pavidalu atsistojo vidury kambario boksininko poza.
— Nagi ne… as… jus ne taip mane supratote… — apkvaites murmejo Matvejus Apolonovicius, traukdamasis prie stalo. — Kam jus sitaip?
— Uff… nesugalvokite skambinti! — Krivoseinas putuodamas atsisedo ant kedes; jo veidas zvilgejo nuo prakaito. — Nes as galiu pasiversti ir jumis. Norite?
Anisimovo nervai neislaike. Jis atidare stalciu.
— Nereikia… nusiraminkite… liaukites… nereikia! Malonekite, sitai jusu dokumentai.
— Va sitaip geriau… — Krivoseinas paeme dokumentus ir pasiciupo nuo grindu kuprine. — As juk geruoju
