loginiu desningumu.
Pavyzdziui, idejinis atsitiktinumo ieskojimu priesas technikos mokslu daktaras Voltampernovas i mano pasiulymus imtis skyriuje atsitiktiniu procesu modeliavimo niekad nepraleisdavo progos atzerti samojumi: „Bet juk tat bus, taip s-kant, modelia-. vimas kavos tirsciais!” Ar bereikia geresnes tokio desningumo iliust-racijos!
O jam atsikirsti buvo sunku. Pasiekimu toje srityje buvo maza, daugelis darbu baigdavosi nesekmingai, o idejos… ideju niekas nesuprasdavo. Musu skyriuje kaip ir kaubojiskuose Vakaruose buvo tikima tik nuogais faktais.
Savo draugo, buvusio laboratorijos virsininko Valeros Ivanovo pavyzdziu as jau ketinau susirieti su institutu ir persikraustyti i kita miesta. Bet — va jis, lemtingas atsitiktinumas! — del gana svarbiu priezasciu statybininkai neuzbaige naujo ko puso, del tokiu pat svarbiu priezasciu liko nesunaudoti pinigai pagal paragrafus, irgi ne be priezasties itrauktus i instituto biudzeta, ir Arkadijus Arkadjevicius skelbia „konkursa”: kas turi ideja ir galetu su nauda isleisti astuoniasdesimt tukstanciu. Neabejoju, kad cia pats arsiausias determinizmo gynejas butu pasistenges neziopsoti.
Mano ideja apie ta laika jau buvo isryskejusi: istirti, kaip elgsis elektronine masina, jei ja „maitinsime” ne sugromuliuota, dvejetainiais skaiciais pateikta programa, o kasdienine — prasminga ir laisva — informacija. Butent taip. Pagal prog-ramas tai ji dirba su blizgesiu, pavergianciu korespondentus. („Naujas mokslo laimejimas: per tris minutes masina suprojektuoja cecha!” — juk programuotojai is kuklumo kaip visuomet nutyli, kiek menesiu jie renge ta „triminuti” sprendima.)
Ka ir kalbeti, emus paraidziui igyvendinti mano uzmanyma, kiekvienam nusivokianciam sistemologui jis butu atrodes aiskus suns kliedesys: masina niekaip nesielgs, sustos — ir viskas! Bet as ir nepasiklioviau elementariu igyvendinimu.
…Per penkias savaites iki biudzetiniu metu galo isleisti astuoniasdesimt tukstanciu laboratorijos irangai (net tokio laisvo profilio, kaip atsitiktiniu paiesku laboratorija) — dalykas rimtas; ne veltui instituto masto tiekimo genijus Alteris Abramovicius iki siol susitikes pagarbiai ir su isijautimu spaudzia ranka. Beje, tiekejui neskirta suprasti, kad ideja ir nenumaldomas operatyviniu platumu troskimas gali daryti stebuklus.
Taigi situacija tokia: pinigu turiu — nieko nera. Statybininkams, kad jie kuo geriau irengtu fligeli dirbtuvems — penki tukstanciai. (Jie mane norejo ant ranku pakilnoti: „Mielasis! Plana uzbaigsim, premija gausim… vyras!”) Universali diskretinio veikimo skaiciavimo masina SSM-12 — dar trylika tukstanciu. Visokiausi informacijos davikliai: pjezoelektriniai mikrofonai, lankstus tenzometriniai liestuvai, germanio fototranzistoriai, duju analizatoriai, termistoriai, elektromagnetinio smegenu biopotencialu skaiciavimo komplektas ir keturiu tukstanciu mikroeiektrodu sistema EDS-1, pulsometrai, puslaidininkiniai dregmes analizatoriai, fotoelementines „skaitancios” matricos… zodziu, visa, kas garsus, vaizdus, kvapus, silpnus slegimus, temperatura, oru kitimus ir netgi sielos virpesius pavercia elektros impulsais — dar devyni tukstanciai. Uz keturis tukstancius pripirkau ivairiu reaktyvu, laboratorinio stiklo, visokiu chemijos ireng mu — neaiskiais sumetimais pritaikyti ir chemotronika, apie kuria as si ta buvau girdejes. (O jei jau visai atvirai — todel, kad parduotuveje tai buvo lengva nupirkti, atsiskaitant ne grynais pinigais. Vargu ar reikia mineti, kad grynais iii tu astuoniasdesimties tukstanciu as neisleidau ne rublio.)
Visa tai tiko, bet truko eksperimento serdies. As gerai isivaizdavau, ko reikia: komutacinio itaiso, galincio keisti ir kombinuoti atsitiktinius davikliu signalus, o paskui juos perduoti „mastanciai” masinai — tokio „elektroniniu smegenu” gabalelio su keliasdesimties tukstanciu laisvai sujungtu keitimo narveliu schema… Parduotuveje jo nenupirksi dargi uz negrynus pinigus — nera. Butu galima pripirkti detaliu, is kuriu surenkamos paprastos elektronines masinos (diodu, triodu, varzu, kondensatoriu ir kt.), bet kaip jas uzsakyti? Gaisatis, o gal ir visai nerealu: juk uzsakant reikia pateikti smulkia schema, o toks itaisas is principo negali tureti aiskios schemos. Va is tikruju: nueiti ten — nezinau kur, atnesti ta — nezinau ka!
Ir vel palankus atsitiktinumas man padovanojo ta „nezinau ka” ir — Lena… Beje, stop! — cia as visko nesutinku priskirti sekmei. Susitikimas su Lena — be abejo, grynai likimo dovana. Bet kristaloblokas… juk jei apie kazka galvoji dienas ir naktis, visada ka nors sugalvoji, uztinki, pastebi.
2odziu, situacija tokia: iki metu pabaigos trys savaites, dar „neisisavinta” penkiasdesimt tukstanciu, surasti komutacini itaisa — jokiu perspektyvu, na ir — as vaziuoju troleibusu.
— Pripirko uz penkiasdesimt tukstanciu kietuju schemu, o paskui isaiskejo, kad jos netinka KISui! — piktinosi priesais mane moteris ruda suknia, kreipdamasi i kaimyne. — I ka tai panasu?
— Is galvos galima iseiti, — atsiliepe ta.
— Dabar Psembakovas viska vercia tiekimo skyriui. Bet juk jis pats jas uzsake!
— Jus pamanyyykite!
Po zodziu „penkiasdesimt tukstanciu” ir „kietosios schemos” as suklusau.
— Atleiskite, o apie kokias butent schemas jus kalbate?
Moteris atgreze i mane veida, toki grazu ir isirdusi, kad a net apglumau.
— „Ne-arba” ir trigerius! — isikarsciavusi atsake ji.
— Ir kokiu parametru?
— Zemos jtamp… atleiskite, o Ico jus kiSIates i musu kalba?
Taip as susipazinau su kaimyninio KB inziniere Jelena Ivanovna Kolomijec. Kita diena vadovaujanciam inzinieriui Krivoseinui inziniere Kolomijec uzsake leidima i savo.skyriu. „Geradarys! Isgelbetojas!” — isskete rankas skyriaus virsininkas Zalbekas Balbekovicius Psembakovas, kai inziniere Kolomijec pristate mane ir paaiskino, kad as galiu atpirkti is KB nelemtas kietasias schemas. Bet padaryti malone ir isgelbeti Zalbeka Balkeboviciu as sutikau tik tokiomis salygomis: a) visi 38 tukstanciai narveliu turi buti sumontuoti paneliuose pagal pridedama eskiza, b) sujungti maitinimo juostomis, c) nuo kiekvieno narvelio isvesti laidai ir d) visa tai turi buti atlikta iki metu galo.
— Jusu gamybinai pajegumai dideli, jums tai nesunku.
— Uz tuos pacius pinigus? Bet juk patys narveliai kainuoja penkiasdesimt tukstanciu!
— Taiip, bet juk jie pasirode netinkami KISui. Nukainokite.
— Bajus tu, o ne geradarys, — liudnai pasake Zalbekas ir numojo ranka. — Apiforminkite, Jelena Ivanovna, prakisim kaip savo uzsakyma. Ir isvis — pavedu ta reikala jums.
Tegu laimina alachas tavo varda, Zalbekai Psembakovai!
…As ir po siai dienai itariu, kad Lena suzavejau ne savo dorybemis, o atsakymu. Kai visi narveliai buvo isdestyti paneliuose ir mikroelektroninio kubo plokstumos atrode lyg arimai is ivairiaspalviu vieliukiu, i jos neryztinga klausima: „O kaipgi dabar jas sujungti?” — smaiksciai atsakiau:
— O kaip norite! Melynas su raudonomis — ir kad butu malonu akiai.
Moterys megsta beprotybe.
Va taip viskas ir susikloste. Vis delto atsitiktinumas daro savo…
(Ak, atrodo, kad besiplukdamas su tuo darbu, as emiau garbinti atsitiktinuma! Atsivertelio fanatizmas… Juk anksciau as, saziningai sakant, buvau slinkiu slinkis, propagavau kasdieni nusizeminima pries „nelaiminga” atsitiktinuma (nieko, girdi, nepadarysi), o praleides „laiminga” proga, rodziau panieka (na ir tegu…); tokiais posakiais, gerai pagalvojus, mes visada dangstome dvasini tinguli ir nepaslankuma. Dabar asi emiau suprasti svarbia atsitiktinumo savybe: ar gyvenime, ar moksle — vis tiek — vien sveiku protu jo nepalenksi sau. Kad ju pasinaudotu, zmogus turi buti greito ir graibstaus proto, iniciatyvus, pasirenges keisti savo planus… Bet lenkti galva pries ji taip pat kvaila, kaip ir niekinti ji. Atsitiktinumas — ne priesas ir ne draugas, ne dievas ir ne velnias; jis — atsitiktinumas, nelauktas faktas, tuo viskas pasakyta. Nuo zmogaus pareina — paimti ji savo valdzion ar praleisti. O tie, kas tiki sekme ir likimu, lai perka loterijos bilietus!)
— Vis delto „atsitiktiniu paiesku laboratorija” — pernelyg odiozinis pavadinimas, — tare Arkadijus Arkadjevicius, pasirasydamas isakyma isteigti nestruktiirine laboratorija ir vadovaujanti inzinieriu Krivoseina paskirti jos vedeju, uzdedant siam materialine, priesgaisrine ir kitokia atsakomybe. — Nedera duoti peno anekdotams. Pavadinsim apdairiau, sakykim, „naujuju sistemu laboratorija”. O paskui ziuresim.
Tai reiske, kad „problema Nr. 1” man kaip ir pirmiau lieka sukurti disertacija. Antraip — „paskui ziuresim”… Tos problemos as ir po siai dienai neissprendziau.”
ANTRAS SKYRIUS
Jei atpazinimo masina — perseptronas, parodzius nupiesta drambli, atsiliepia signalu „mura”, parodzius
