Taganroge?
(„Va kales vaikas! Ir parink tu man taip…”)
— M-taip… Na zinai, jei tu — tai as, tuomet as savimi nesizaviu.
— As irgi, — burbtelejo jis. — As laikiau save nuovokiu zmogumi… — staiga jo veidas isitempe. — Sss, neatsigrezk!
Man itz nugaros pasigirdo zingsniai.
— Sveiki gyvi, Valentinai Vasiljeviciau! — istare Hario Chiloboko — docento, kandidato, sekretoriaus ir instituto masto sirdedos balsas.
As nesuspejau atsakyti. Antrininkas prasmatniai issisiepe ir nulenke galva:
— Laba diena, Hari Charitonoviciau!
Jo svytincios sypsenos lydima, pro mus prazygiavo pora. Apvalute juodaplauke mergina zvitriai stukseno kulniukais-viliutemis i asfalta, o Chilobokas, taikydamasis prie jos eigasties, 1 Uteno taip, lyg ir jis vilketu siaura suknia.
— Galimas daiktas, as ne visai tiksliai jus supratau, Liudocka, — ciurleno jo baritonas, — bet, atsizvelgdamas, zinoma, i tai, kad jusu kaip reikiant nesuprantu, pareiskiu savo samprotavimus…
— Haris vel su nauja, — konstatavo antrininkas. — Va matai: Chilobokas — ir tas mane pripazista, o tu abejoji. Nagi, einam namo!
Kodel klusniai nuspudinau paskui ji i Akademini miesteli, galiu paaiskinti nebent tuo, kad buvau visiskai suglumintas.
Bute jis tuoj pat pasuko i vonia. Pasigirdo vandens sniokstimas is purkstuvo, paskui antrininkas ligi puses issikiso tarpduryje.
— Ei, pirmasis egzemplioriau ar kaip! Jei nori isitikinti, kad mano viskas tvarkoj, prasau. Ta proga ir nugara ismuilinsi.
As taip ir padariau. Tai buvo tikras zmogus. Ir kuna turejo mano. Beje, nesitikejau pamatyti tokias riebalu rauksles ant savo pilvo ir sonu. Reikia dazniau manktintis su hanteliais!
Kol jis maudesi, as vaiksciojau po kambari, rukiau ir stengiausi apsiprasti su faktu, kad masina sukure zmogu. Masina atgamino mane… O gamta, nejaugi tat imanoma! Beprasmiskos viduramziu idejos apie „homunkula”… Vinerio mintis, kad informacija zmoguje galima „suskaldyti” nuosekliais impulsais, perduoti juos i bet koki nuotoli ir pagal juos vel atkurti zmogu, kaip vaizda teleekrane… Esbio irodinejimai, kad tarp smegenu darbo ir masinos darbo nera principinio skirtumo — beje, Secenovas tai irodinejo dar pries ji… Bet juk visa tai — ismintingos kalbos smegenims pramankstinti; pamegink, jomis remdamasis, ka nors padaryti!
O iseina — jau padaryta? Ten, uz dureliu, pliuskenasi ir pasigardziuodamas prunkstauja ne Ivanovas, Petrovas, Sidorovas — tuos as pasiusciau po galais, — bet „as”… O rulonai su skaiciais? Pasirodo, as sudeginau „popierini save”?
Skaiciu kombinacijose as stengiausi surasti trumputes priimtinas tiesas, o masina uzkabino giliau. Ji kaupe informacija, kombinavo ja ir siaip ir taip, lygino griztamojo rysio kanaluose, atrinkinejo ir intensyvino kas reikalinga ir kazkokiuose sudetinguose deriniuose „atrado” Gyvybe!
o paskui masina ja isvyste iki zmogaus lygio. Bet kodel? Kam? Juk as to nesiekiau!
Dabar as, protingai apsvarstes, pajegiu suvesti galus: taip, isejo kaip tik tai, ko as „siekiau”! As norejau, kad masina suprastu zmogu — tik tiek. „Jus mane suprantate?” — „O taip!” — atsako pasnekovas, ir abudu, patenkinti vienas kitu, nueina savais reikalais. Pokalbyje tat baigiasi gerai. Taciau bandymuose su loginiais automatais man nederejo supratimo ir sutikimo taip lengvapediskai painioti. Uztat (geriau veliau, negu niekad) verta issiaiskinti: kas yra supratimas?
Yra praktinis (arba tikslu paremtas) supratimas. I masina iveda programa, masina ja supranta — daro tai, ko is jos tikimasi. „Tobikai, paimki ” — ir Tobikas dziaugsmingai griebia praeivi uz kisku. „Cob!” — ir jauciai suka i degine. „Cobe!” — i kaire. Sitoks primityvus supratimo modelis „cob — cobe” ikandamas daugeliui gyvu ir negyvu sistemu. Jis kontroliuojamas pasiektais rezultatais, ir kuo primityvesne sistema, tuo paprastesnis turi buti tikslas ir tuo smulkesnis uzduoties programavimas.
Bet yra ir kitoks supratimas — abipusis supratimas: pilnutinis informacijos perdavimas kitai sistemai. Siuo atveju informacija isisavinanti sistema turi buti nieku budu ne elementaresne uz perduodanciaja… As neiskeliau masinai tikslo, vis laukiau, kuomet ji baigs konstruotis ir sudetingeti. O ji vis nebaige ir nebaige — ir naturalu: ji uzsibreze „tiksla” kiaurai perprasti mano informacija, ir ne tik zodine, o bet kokia. (Masinos „tikslas” — irgi uzgaidi savoka, ja taip pat neverta smagintis. Tiesiog — informacines sistemos elgiasi pagal desnius, kazkuo panasius i termodinamikos pradmenis; tarp manosios sistemos „davikliu — kristalobloko — SSM-12” ir aplinkos turejo isivyrauti informacine pusiausvyra — kaip krosnyje turi susidaryti temperaturos pusiausvyra tarp metalo luito ir ikaitusiu angliu. Tokia pusiausvyra ir yra abipusis supratimas. Nei schemoms, nei paprastiesiems organizmams jis neimanomas.)
Va taip viskas ir pasidare. Abipusiskai suprasti kits kita gali tik zmones. Gerai suprasti — labai artimi zmones. Idealiai save suprasti gali tik tu pats. Ir mano antrininkas — informacines pusiausvyros tarp manes ir masinos produktas. Bet „informaciniu svarstykliu” snapeliai, reikia pasakyti, taip ir nesusilygino: as tuo metu nebuvau laboratorijoje ir nesusiduriau su ka ti isdygusiu dubletu it su atspindziu veidrodyje — kaktomis. O paskui musu gyvenimai susikloste ir suvis skirtingai.
Zodziu, siaubas kaip neismaneliskai as atlikau bandyma. Tiek tu mano nuopelnu, kad sumojau uzmegzti griztamaji rysi…
Idomu butu pakartoti zaidima: jei as eksperimenta daryciau grieztai, logiskai, apgalvotai, atmesdamas abejotinus variantus — ar gauciau toki pat rezultata? Niekados gyvenime! Uzsitikrinciau dalinga kandidatine — daktarine, ir viskas. Juk moksle daugiausia dedasi vidutiniai dalykai — ir as susigyvenau su vidutiniskumu.
Vadinasi, viskas tvarkoj? O kodel grauzia kartelis, nepasitenkinimas? Kodel mintyse as vis griztu prie tu neapsiziurejimu ir klaidu? Juk pavyko… Ka, isejo ne pagal taisykles? O ar yra taisykles atradimams? Daug atsitiktinumu, negaliu visko prikergti savo „moksliniam regejimui”? O Galvanio atradimas, o X spinduliai, o radioaktyvumas, o elektronine emisija, o… nagi kiekvienas atradimas, kuriuo prasideda tas ar kitas mokslas, susijes su atsitiktinumu. Daug ko dar nesuprantu? Irgi kaip visi, nera ko didziu detis!
Kodel gi taip kamuojuosi?
E, cia, matyt, kas kita: dabar taip dirbti negalima. Labai jau nudien mokslas pasidare rimtas, su Galvanio ir Rentgeno laikais nepalyginsi. Stai sitaip nepagalvojus vienasyk galima atrasti sauniu eksperimentu patvirtinta buda Zemei akimirksniu sunaikinti…
Dubletas isejo is vonios, iraudes, su mano pizama, ir atsistojo priesais veidrodi sukuotis. As priejau, atsistojau salia: is veidrodzio zvelge du vienodi veidai, tik dubleto plaukai nuo dregmes buvo tamsesni.
Jis issieme is spintos ir ijunge elektrini skustuva. Stebejau, kaip jis skutasi, ir jauciausi vos ne sveciuose: tokie laisvi, seimininkiski buvo jo judesiai.
As nebeiskenciau:
— Klausyk, ar tu bent suvoki, kokia neiprasta si situacija?..
— Ka? — Jis suskersakiavo. — Netrukdyk! — Tas faktas jam aiskiai buvo ne galvoj…”
Aspirantas padejo i sali dienorasiti, palingavo galva: ne. Valia originalas nemokejo skaityti sielu!
…Jis irgi buvo sukrestas. Sprendziant is pojuciu, atrode, tartum jis pakirdo bake, viska suprasdamas: kur jis yra ir kaip atsirado. Tiesa sakant, jau tada ir uzsimezge jo atradimas… O siurkstavo jis, budamas sutrikes, ir dar, tur but, is nezinojimo kaip elgtis, kad nenusizemintu iki eksperimentiniu pavyzdziu.
Jis vel kibo i dienorasti.
„… — Bet juk tu atsiradai is masinos, o ne is motinos isciu! Is maginos, supranti!
— Na tai kas? O atsirasti is isciu, tavo manymu, paprasta? Zmogaus gimimas kur kas slepiningesnis ivykis, negu mano atsiradimas. Cia galima izvelgti logini nuosekluma, o ten? Berniukas issivystys ar mergaite? I teti atsigims ar i mama? Protingas isaugs ar pusgalvis? Aklina tamsa! Mums tas reikalas atrodo paprastas tik del masiskumo. O cia: masina irase informacija — ir atkure ja. Kaip magnetofonas. Zinoma, geriau ji butu mane sukurusi, sakykim, pagal Einsteina… bet ka padarysi! Jei magnetofono juosteleje irasyta „Op, mano zirniukai…”, nesitikek isgirsti Caikovskio simfonija.
Ne, kalbos nera, kad as buciau toks chamas! Matyt, jis skaudziai jaute savo gimimo, savo padeties kebluma ir nenorejo, kad as tai suprasciau. O ko ten nesuprasti: islindo is kolbu ir buteliu, kaip viduramziu homunkulas ir selsta… As neretai pastebedavau: zmones, kurie jauciasi kazkokie nepilnaverciai, visad izulesni ir chamiskesni uz kitus.
