galingumu ir atkaklumu. Ne sitaip, tai kitaip — tik nesustoti!
Bet po viso to, ka mateme, gerejimasis ir akademinis smalsumas mums nerupejo. Mes nutuokeme, kuo tai gali baigtis.
— Na, uzteks! — as paemiau nuo stalo „Monomacho kepure”. — Nezinau, ar pavyks priversti ja daryti tai, ko mes norime…
— Tam reikalui butu neblogai zinoti, ko mes norime, — iterpe dubletas.
— …bet pradziai turime ja priversti nedaryti to, ko mes nenorime.
„Pasalinti akis! Itraukti ciuptuvus! Nustoti materialinus informacija! Pasalinti akis! Itraukti ciuptuvus! Nustoti…” — itempe visas minties galias, mes kartojome tai per „Monomacho kepure”, sakeme i mikrofonus.
o masina kaip ir anksciau kraipe gyvus ciuptuvus ir sprogino i mus simtus visokiausia akiu. Tai jau buvo panasu i dvikova.
— Prisidirbome, — pasake dubletas.
— Ak taip! — As trinktelejau kumsciu i bako siena. Visi ciuptuvai sutrukciojo, eme tiestis I mane — as zengiau atgal. — Valia, uzsuk vandeni! Atjunk maitinimo slangus.
„Masina, tu zusi. Masina, tu mirsi is bado ir troskulio, jei nepaklusi…”
Zinoma, tai buvo grubu, nesubtilu, taciau kas beliko daryti? Antrininkas is leto uzsuko vandentiekio ventili. Ciurksliu uzma is distiliatoriu pakeite barbenantys lasai. As uzspaudziau slangus gnybtais… Ir kriipteleje nusviro ciuptuvai! Pradejo riestis, trauktis atgal i baka. Pasmelo, apsiasarojo ir susiraukslejo akiu rutuliukai.
Po vafendos viskas pranyko. Skystis bake pasidare kaip ir pirma — auksaspalvis ir skaidrus.
— Sitaip jau geriau! — as nusiemiau „kepure” ir suvyniojau laidus.
Mes vel paleidom vandeni, atgniauzem gnybtus ir ligi velyvos nakties sedejome laboratorijoje — rukeme, kalbejome visokius niekus, laukeme, kas bus. Dabar mes nezinojome, ko labiausiai bijotis: nauju masinos kliedejimu ar kad sistema, iskankinta tokio musu elgimosi, nesuirtu ir nenustotu egzistavusi. Pirmaja diena mes dar galejome svarstyti minti „ar nemetus atradimo?” Dabar mums jau daresi negera, pagalvojus, kad jis gali „pasimesti” pats — pamagins nebutu ir pranyks.
Tai as, tai dubletas ejome prie bako, atsargiai kvepeme ora, bukstaudami suuosti trunesiu ar pasvinkusi dvoka; nepasikliaudami termometru, delnais lieteme bako sienas ir siltus gyvus slangus: ar nevesta? Ar nedega vel karstine?
Bet ne, oras kambaryje buvo siltas, dregnas ir grynas, tartum cia butu laikomas didelis valyvas gyvulys. Masina gyveno. Ji tiesiog nieko nesieme viena pati. Mes ja priverteme nusilenkti!
Pirma valanda nakties as pazvelgiau i savo antrininka — lyg i veidrodi. Jis letai mirkciojo paraudusiais vokais, sypsojosi.
— Atrodo, viskas tvarkoj. Einam issimiegosim, a?
Siuo metu nebuvo dirbtinio dubleto. Greta sedejo darbo draugas, toks pat nuvarges ir laimingas, kaip ir as. Ir — keistas dalykas! — juk as nedziugavau, susitikes su juo parke, mali?
nes nelinksmino atminties fantasmagorija bake… o stai dabar man pasidare ramu ir dziugu.
Vis delto visu svarbiausia zmogui — jaustis padeties seimininku!”
PENKTAS SKYRIUS
Ar tiktai uolus priezastiniu rysiu ieskojimas nerodo savininkisku zmogaus instinktu? Juk ir cia mes ieskome, kas kam priklauso.
„Mes isejome i parka. Naktis buvo silta. Is nuovargio abu uzmiifsome, ikad mums nedera rodytis drauge, ir prisimineme tai tik kontrolineje. Senis VacMiorycius ziiirejo i mus, idebes siek tiek paderusias zydras akutes. Mes apmireme.
— A, Valentinas Vasiljevicius! — staiga apsidziauge senukas. — Jau atbudejote?
— Taip… — vienu balsu atsakeme.
— Ir teisingai. — Vachtiorycius sunkiai pasikele, atsove laukujes duris. — Ir nieko tam institutui neatsitiks, ir niekas jo nepavogs, ir viso jums geriausio, o man dar sedeti. Zmones linksminasi, o man dar sedeti, sitaip…
Mes issokome i gatve ir vikriai leidomes salin.
— Tai bent! — Staiga as atkreipiau demesi, kad instituto naujojo korpuso fasadas ispuostas ivairiaspalvemis lemputemis. — Kuri siandien diena?
Dubletas sumete pirstais:
— Geguzes pirma… ne, antra. Su sventemis, Valia!
— Su praejusiomis… Se tai tau!
As atsiminiau, kad mes su Lena susitareme Geguzes pirmaja sveciuotis jos bendradarbiu kompanijoje, o antraja vaziuoti motociklu uz Dnepro, ir suniurau. Uzsigavo dabar mirtinai.
— O Lena siuo metu soka… kazkur ir su kazkuo, — tare dubletas.
— Ogi kas tau darbo?
Mes nutilome. Gatve leke zalumynais isgrazinti troleibusai. Nuo namu stogu startavo raketos-nesejos is lempuciu. Uz placiai atvertu langu soko, dainavo, skimbciojo tauremis…
As uzsirukiau, emiau svarstyti „masinos motinos” (.taip mes galiausiai pavadinome visa kompleksa) stebejimo rezultatus. „Visu pirma, ji ne masina orakulas ir ne masina mastytojas, jokios informacijos atrankos ji nedaro. Tik derina ja — kai kada prasmingai, kai kada ne. Antra, ja galima valdyti ne tik energetiniu (uzspaudziant slangus, atjungiant vandeni ir energija — zodziu, griebiant uz gerkles), o ir informaciniu budu. Teisybe, kol kas ji atsiliepdavo tik i komanda „Ne!”, bet kiekviena pradzia sunki. Atrodo, visu parankiausia jai komanduoti smegenu biopotencialais per „Monomacho kepure”… Trecia, „masina motina” — nors ir labai sudetinga, tera masina: dirbtinis tvarinys be uzsibrezto tikslo. Stabilumo, informacines pusiausvyros siekimas, be abejo, ne tikslas, o savybe, tokia pat, kaip ir analitiniu svarstykliu. Tik ji kur kas sudetingiau atsiskleidzia: per isorines informacijos sinteze gyvos materijos pavidalu. Tikslas visuomet yra uzdavinio sprendimas. O masina jokio uzdavinio neturejo — va ir kvailiojo is galimybiu pertekliaus. Bet…”
— …uzdavini jai privalo duoti zmogus, — pastvere minti dubletas; manes jau nebestebino jo sugebejimas mastyti paraleliai. — Kaip ir visoms kitoms masinoms. Tad, kaip sako biurokratai, visa atsakomybe tenka mums.
Galvoti apie atsakomybe nebuvo noro. Dirbi dirbi, saves nesigaili — ir se tau, dar ir atsakyti reikia. O zmones ana linksminasi… Praziopsojom sventes, idiotai. Va taip ir gyvenimas praslinks dvokiancioj laboratorijoj…
Mes pasukome kastonu aleja, vedancia i Akademini miesteli. Priekyje pamaziukais zenge pora. Mums su dubletu, blaiviems, alkaniems ir vienisiems, net sirdis suspaude: taip sauniai tiko tas dvejetas dujiniu vamzdeliu nusviestos alejos perspektyvoje. Jis, aukstas ir elegantiskas, prilaike ja uz talijos; ji ejo, kiek palenkusi prasmatnia sukuosena prie jo peties. Kad aplenktume juos ir neaitrintume sirdziu lyrisku reginiu, mes nevalingai paspartinome zingsni.
— Tuojau paklausysime magnetofono, Tanecka! Turiu tokiu irasu — niekaip meatsiklausysite, — atsklido iki musu cirvenantis Chiloboko balsas, ir mudu supainiojome zingsnius. Peizazo zavesys pranyko.
— Haris vel su nauja, — konstatavo dubletas.
Priarteje mes atpazinome ir mergina. Dar neseniai ji vaiksciojo praktikon i instituta mokiniska prikystele; dabar, regis, dirba laborante pas apskaiciuotojus. Man patiko jos isvaizda: putnios lupos, meili nosis, dideles rudos akys, svajingos ir patiklios.
— O kai Arkadijus Arkadjevicius atostogose ar komandiruoteje uzsienyje, man daug ka tenka uz ji spresti… — sketriojo poviska uodega Haris. — O ir jam esant… ka? Zinoma, idomu, o kaipgi!
Eina Tanecka, palenkusi galva prie lavsaninio Chiloboko peties, ir docentas Haris jai rodosi tarybinio mokslo riteris. Gal but, jis net serga spinduline liga, kaip pagrindinis filmo „Devynios vieneriu metu dienos” herojus? O gal moksliniai uzsiemimai pabaigtinai suarde jo sveikata, kaip filmo „Viskas lieka zmonems” herojui? Ir gvaibsta, ir isivaizduoja save atitinkama heroje, paiksele… Sveikas tavo mokytasis kavalierius, Tanecka, neabejok. Neprivargino jis saves mokslu. Ir veda jis dabar tave tiesiu keliu i pirma dideli nusivylima gyvenime. Toje srityje jis
