laikesi nuosaliai. Kalti, kad dirbo darba, uz kuri daugiau moka, o ne ta, kuris reikalingas visiems zmonems ir jiems patiems… Jeigu didziuma zmoniu Zemeje derintu savo darbus ir uzsiemimus su-zmonijos interesais, mums nebutu ko baimintis del to atradimo. Bet taip nera. Ir todel… pasipainiotu pavojingai arti jo bent vienas itakingas ir sumanus sunsnukis — musu atradimas virstu pabaisa.
Nes moksliniai atradimai pritaikomi vien tik technikoje. Kazkada technika zmogus isgalvojo kovai su gamta. Dabar ja lengva panaudoti zmoniu kovai pries zmones. O ta linkme vystoma technika neissprendzia jokiu problemu, tik daugina jas. Kiek dabar pasaulyje mokslo, technikos, socialiniu problemu vietoj vienos, issprestos pries du desimtmecius — kaip sintetinti heli is vandenilio?
Paleisim mes savo atradima i pasauli — ir gyventi pasidarys dar baisiau. Ir nusipelnysim „slove”: kiekvienas zmogus tiksliai zinos, ka ir uz ka prakeikti.
— Klausyk, o gal… ir tikrai? — pasake dubletas. — Nieko mes nemateme, nieko nezinome. Uzteks zmonems siaubing atradimu, lai susidoroja bent su esamais. Isjungsim itampa, uzsuksim ciaupus… A?
„Ir issyk — jokios problemos. Suvartotus reaktyvus nurasysiu, su darbu kaip nors atsiskaitysiu. Ir imsiuosi ko nors paprastesnio, nekaltesnio…”
— O as isvaziuosiu i Vladivostoka irengimu uostuose montuoti, — pasake dubletas.
Mes nutilome. Uz lango vii-s juodu medziu zerejo Venera. Kazkur vaiko balsu skundesi kate. Parko tyloje karojo auksta staugianti gaida — tai Lenkos KB vyko stendiniai naujo variklio bandymai. „Darbas juda. Ka gi, viskas teisingai; 41-ieji metai neturi pasikartoti… — as galvojau apie tai, noredamas nuvilkinti sprendima. — Giliose sachtose sprogsta plutonio ir vandeniliites bomtoos — gerai apmokamiems imokslininkams ir inzinieriams butina tobulinti branduolini ginkla… O nuo betoniniu aiksteliu ir is betono suliniu visuose planetos kampeliuose ziuri i dangu smailianoses raketos. Kiekviena nutaikyta i skirta objekta, elektronika jose ijungta, skaiciavimo masinos jas nepaliaujamai zonduoja „testais”: ar nera kur gedimo? Mundiruoti technikai beregint atjungia elektronini bloka, lig tik baigiasi bandymais nustatytas jo patikimumo laikas, isima ji is lizdo ir mitriai, darniai, tartum stai tuoj prasides karas, kuriame reikia suskubti nugaleti, i tuscia lizda istumia nauja bloka. Darbas juda.”
— Nesamone! — pasakiau as. — Zmonija daug kam nepribrendo: branduolinei energijai, kosminiams skridimams — ir kas? Atradimas — tai objektyvi realybe, jam neuzkirsi kelio. Ne mes, tai kiti prisikas — pradine bandymo ideja paprasta. Tu tikras, kad jie su atradimu geriau tvarkysis? As — ne… Todel reikia galvoti, ka padarius, kad sis atradimas netaptu gresme zmogui.
— Keblu… — atsiduso dubletas ir pakilo. — As paziuresiu, kas ten bake dedasi.
Po akimirkos jis grizo persimainiusiu veidu.
— Valia, ten… ten tetis!
Radistai zino tikra zenkla: jei sudetinga elektronine schema surinkta issyk pradeda veikti, gero nelauk. Jei ji isbandant neims gurti, tai uztrauks geda konstruktoriams pries priemimo komisija; jei komisija praeis — serijineje gamyboje ims aisketi trukumas po trukumo. Silpna vieta visuomet iskils aiksten.
Masina uzmane nustatyti informacine pusiausvyra jau nebe tarp saves ir manes, tiesioginio informacijos saltinio, o tarp saves ir viso pasaulio, visos informacines aplinkos, apie kuria is manes suzinojo. Todel eme materializuotis Lena, todel pasirode tevas.
Todel daresi ir visa kita, per ka mes su dubletu plusejome be poilsio istisa savaite. Toji masinos veikla buvo ankstesnes loginio vystymosi linijos tasa; bet techniskai tat buvo meginimas netinkamomis priemonemis. Vietoj „pasaulio modelio” bake isejo klejone…
Negaliu rasyti apie tai, kaip bake eme rastis tevas, — baisu. Taip jis atrode mirties diena: sudribes senis placiu nuskustu veidu, isretusi plauku zile aplink kiausa. Masina pasirinko pati paskutini ir pati slogiausia prisiminima apie ji. Merdejo jis mano akyse, jau liovesi alsaves, o as vis stengiausi atsildyti stingstanti kuna…
Paskui man kelissyk sapnavosi vienas ir tas pats sapnas: as is visu jegu trinu salta paciupineti tevo kuna — ir jis syla, tetusis ima alsuoti, is pradziu su pertrukiais, agoniskai, paskui iprastai, — atveria akis, keliasi is patalo. „Sunegalavau bent kiek, sunau, — sako atsiprasanciu balsu. — Bet viskas tvarkoj.” Tas sapnas buvo lyg atvirkscia mirtis.
O dabar masina kure ji, kad jis dar karta mirtu musu akivaizdoje. Protu mes suvokeme, kad cia joks tetusis, o eilinis informacinis hibridas, kuriam negalima leisti susiformuoti; juk nezinia, kas tai bus — lavonas, isprotejusi butybe ar dar kazkas. Bet nei dubletas, nei as nesiryzome uzsideti „Monomacho kepure”, sukomanduoti masinai: „Ne!” Mes vengeme ziureti i baka ir i viens kita.
Paskui as priejau prie skydo, truktelejau kirtikli. Laboratorijoje pasidare tamsu ir tylu.
— Ka tu darai? — dubletas soko prie skydo ir ijunge elektroenergija.
Kondensatoriu filtrai per ta sekunde nespejo issikrauti, masina veike. Bet bake viskas isnyko.
O paskui bake isvydau visa savo atminties chaosa: botanikos mokytoja 5-oje klaseje Jelizaveta Moisejevna; mergaiciuke Klava is tu paciu laiku — vaikezisku jausmu objekta; kazkoki senu dienu pazistama poetisku profiliu; Kisiniove, turguje, probeg,smais matyta moldava vezeja… nuobodu vardyti,
Tai buvo ne „pasaulio modelis”: visa, kas susidarydavo bake, budavo miglota, fragmentiska, kaip ir tai, kas susikaupia uzmarsioje zmogaus atmintyje. Jelizavetos Moisejevnos, pavyzdziui, nusiseke tik mazytes grieztos akutes po amzinai surauktais antakiais, o is moldavo vezejo suvis liko tik avikailio kepure, uzsmaukta ant pat usu…
Miegoti mes eidavome paeiliui. Vienam tekdavo dezuruoti prie bako, kad suspetu laiku uzsideti „kepure” ir „isakyti” masinai; „Ne!”
Dubletas pirmutinis susiprotejo kystelti i skysti termometra (smagu buvo ziureti, koks patenkintas jis pasijuto po pirmo savarankisko kurybinio akto!). Termometras rode 40 laipsniu.
— Karstine sergancio kliedesys…
— Reikia jai duoti karscio mazinamuju, — leptelejau as pusiau juokais.”
Bet gerai pagalvoje, mes ememe i visus masina maitinancius butelius ir kolbas berti chinina. Temperatura nukrito iki 39 laipsniu, taciau kliedesys nesiliove. Dabar masina kombinavo pavidalus kaip biauriame sapne: instituto pirmojo skyriaus virsininko Kliapo veidas palengva igavo Azarovo bruozus, tam staiga eme zelti chilobokiski usai…
Kai temperatura nukrito iki 38 laipsniu, bake pradejo rodytis ploksti — kaip ekrane — politiniu veikeju, kino artistu, gamybos pirmunu drauge su sumazinta Garbes lenta, Lomonosovo, Faradejaus, garsios musu mieste estrados dainininkes Marijos Trapezund pavidalai. Tie dvimaciai seseliai — tai spalvoti, tai juodai balti — akimirksniu iskildavo, tverdavo keleta sekundziu ir issisklaidydavo. Atrode, kad mano atmintis baigia issisemti.
Sesta ar septinta diena (mes pameteme dienu skaiciu) auksaspalvio skyscio temperatura sumazejo iki 36,5,
— Norma! — Ir as nukiutinau issimiegoti.
Dubletas liko budeti.
Nakti jis istuskino mane.
— Kelkis! Ten masina akutes rodo, einam.
Pro miegus as pasiunciau ji velniop. Jis ispyle ant manes puoduka vandens. Teko eiti.
…Is pradziu man pasirode, kad bako skystyje pluduriuoja kazkokie burbulai. Bet tai buvo akys — balti rutuliukai su vyzdziu ir rainele. Jos atsirasdavo bako gelmeje, isnirdavo, sprau davosi prie perregimu sienu, seke musu judesius, SSM-12 pulto lempuciu mirkciojima: zydros, pilkos, rudos, zalios, juodos, rausvai geltonos, arkliskos — didziules, su violetiniais vyzdziais, kaliniskos — zibancios, su tamsiais vertikaliais plysiais, juodi paukstiski karoliukai… Cion, tur but, susitelke akys visu zmoniu ir gyvuliu, kuriuos man teko matyti. Budamos be voku ir blakstienu, jos atrode nustebusios.
Paryciu akiu eme rastis ir salia bako: atgije slangai pradejo leisti raumeningas ataugas, uzsibaigiancias vokais ir blakstienomis. Vokai atsiverdavo. Naujosios akys ziuredavo i mus idemiai ir su kazkokiu lukesciu. Nuo daugybes nebyliu zvilgsniu jautemes kaip nesavi.
O paskui… is bako, kolbu ir atgijusiu zlangu verzliai — it bambuko atzalos — eme augti ciuptuvai ir siurbtuveliai. Kazkas naivaus ir vaikiskai jaudinancio buvo ju judesiuose. Jie pynesi, liete kolbu ir prietaisu sieneles, laboratorijos sienas. Vienas ciuptuvelis nutiso iki plikij elektros skydo gnybtu, paliete juos, truktelejo ir nukaro apanglejes.
— Sit kaip, cia jau ne juokai, — pasake dubletas.
Taip, tai buvo nebe juokai: nuo stebetojisko informacijos kaupimo budo masina perejo prie aktyvaus ir tam reikalui kure savo imtuvus, savo vykdanciuosius mechanizmus… Isvis, kaip pavadintum jos vystymasi: informacines pusiausvyros siekimu, savikonstrukcija ar biologine informacijos sinteze — negalima nesigereti ypatingu to proceso
