Ir dar — jis stengesi elgtis naturaliai kaip naujagimis. Tas juk irgi nesigeri ivykio svarba (Zmogus gime!), o issyk pradeda rekti, zisti kruti ir tersti vystyklelius..
Aspirantas Krivoseinas tik atsiduso ir atskleide kita puslapi.
„— Na, o jautiesi tu normaliai?
— Visiskai! — Jis gaivino veida odekolonu. — Kodel as tureciau jaustis nenormaliai? Masina — irenginys be fantazijos. Numanau, ka ji is manes butu padariusi, jei turetu vaizduota! O siaip viskas tvarkoj: as ne issigimelis su dviem galvom, jaunas, sveikas, kraujas tvinksi puikiausiai. Tuojau pavakarieniausiu ir vaziuosiu pas Lena. As jos pasiilgau.
— K-a-a? — as prisokau prie jo.
Jis susidomejes nuzvelge mane, akyse pasirode isdykeliski zibureliai.
— Beje, juk mes dabar varzovai! Klausyk, tu i tai kazkaip primityviai ziuri. Pavydas — niekingas jausmas, atgyvena. O ir ko pavyduliauti, pasvarstyk protingai: jeigu Lena bus su manim, negi tai reiks, kad ji neistikima tau? Sulauzyti istikimybe galima su kitu vyriskiu, nepanasiu i tave, patrauklesniu, pavyzdziui. O as ar tu — jai tas pats… Dargi jei mes su ja turesime vaiku, nebus galima sakyti, kad ji tau ragus itaise. Mes su tavim vienodi — ir visokie ten mudvieju genai, chromosomos taip pat… Ei-ei, atsargiau!
Jam teko prisidengti spintos durelemis. As stveriau nuo grindu hanteli, zengiau, prie jo:
— Uzmusiu biaurybe! Logika nori iveikti… as tau parodysiu logika, homunkule! As tave pagimdziau, as tave ir uzmusiu, supratai? Ne galvoti apie ja nedrisk!
Dubletas bebaimiskai islindo is uz spintos; jo burnos kampuciai buvo nuleisti.
— Klausyk tu, Tarase Bulba! Padek hanteli! Jei jau tu pradejai apie tai kalbeti, susitarkim aiskiai iki galo. I „homunkula” ir „uzmusiu” as nekreipsiu demesio — kaip i isteriko issisokimus. O va tokio tipo citatos, kaip „as tave pagimdziau…” — tai tu manes nepagimdei. As ne tavo deka egzistuoju ir kad as buk tai tau pavaldus — verciau neapsigaudineti…
— Tai yra, kaip…?
— O taip. Padek hanteli, as rimtai kalbu. Tiksliai pasakius, as atsiradau priesingai tavo sumanymams, staciai todel, kad tu laiku nenutraukei bandymo, o paskui ir norejes butum, bet buvo per velu. Atseit, — jis negraziai syptelejo, — viskas analogiska tai situacijai, kurioje ir tu kazkada isvydai dienos sviesa per gimdytoju nesusipratima…
(Ziurek tik, viska zino! Buvo. Karta motuse po kazkokios vaikiskos mano isdaigos, kad klausyciau ir branginciau, pasake:
— Norejau as padaryti aborta, bet apsigalvojau. O tu…
Geriau ji to nebutu sakiusi. Manes nenorejo. Manes galej nebuti!)
— …Bet tu manes nenesiojai, negimdei kanciose, nemaitinai ir nerengei kaip mama, — toliau kalbejo dubletas. — Tu m nes net nuo mirties negelbejai; juk as egzistavau ir iki to bandymo: as buvau tu. As tau neskolingas nei uz gyvybe, nei uz sveikata, nei uz inzinerini issimokslinima — uz nieka. Taigi musu teises lygios.
— Ir i Lena lygios?
— I Lena… as nezinau, kaip su Lena. Bet tu… tu… — sprendziant is veido israiskos, jis norejo kazka pridurti, bet susilaike, tik saiziai iskvepe ora, — tu turi gerbti mano jausmus taip,pat, kaip as tavo, supratai? Juk as irgi myliu Lena. Ir zinau, kad ji mano — mano moteris, supranti? As pazistu jos kuna, odos ir plauku kvapa, jos alsavima… ir kaip ji kalba: „Na, Valekai, tu kaip meska, is tikruju!” — ir kaip ji raukia nosi…
Staiga jis uzsikirto. Mes pazvelgem i viens kita, nukresti vienos ir tos pacios minties.
— I laboratorija! — as pirmas sokau prie kabyklos.
KETVIRTAS SKYRIUS
Jei tu pageidauji taksi, o likimas siulo autobusa — rinkis autobusa, nes jis vaziuoja pagal tvarkarasti.
„Mes begome per parka po tiesumai; sakose ir miisu ausyse svilpe vejas. Dangu denge asfalto spalvos debesys.
Laboratorijoje dvoke isilusia pelke. Palubes lemputes dujojo ruke. Palei savo stala as uzmyniau slanga, kurio anksciau cia nebuvo, ir atitraukiau koja: slangas eme rangytis!
Kolbos ir buteliai buvo pasidenge pilkomis ispuri i usiomis apnasomis; kas juose daresi — nesuvaikysi. Is distiliatoriu ciurleno vandens sroveles, termostatuose klapsejo reles. Tolimajame kampe, kur pro susiraizgiusius laidus, vamzdzius, slangus jau nebebuvo imanoma nusigauti, mirkciojo SSM-12 pulto lemputes.
Slangu pasidare kur kas daugiau, nei pirma. Mes skverbemes pro juos lyg pro lianu sazalynus. Kai kurie slangai trukciojo, varinedami kazkokius gurvolelius. Bako sienos irgi apaugo pilkais pelesiais. As nuvaliau juos rankove.
…Auksaspalveje drumstoje terpeje smeksojo zmogaus silueliis. „Dar dubletas? Ne…” As Isiziurejau. Vonioje isryskejo moters kuno konturai, ir to kuno as nebuciau supainiojes su jokiu kitu. Pries mano veida suposi beplauke galva.
Kad masina butent dabar, kai mudu su dubletu susikirtome del Lenos, irgi bande spresti ta problema, buvo kazkokia beIjrotiska logika. As jauciau baime ir vidini protesta.
— Bet… juk masina jos nepazista!
— Uztat tu pazisti. Masina ja atkuria pagal tavo atminti…
Mes kazkodel prakalbome pasnibzdomis.
— Ziurek!
Pro pamekliskus Lenos kuno konturus eme rysketi skeletas. Pedos ukietejo i baltus pirstikaulius, i sanarius; pasimate blauzdu ir keliu kaulai. It didziule nariuota kirmele issiriete nugarkaulis, nuo jo issisakojo sonkauliai, isaugo menciu kirveliai. Kaukolej pasidare zymu siules, apsibreze akiduobes… Nepasakysiu, kad mylimos moters skeletas — malonus reginys, bet as negalejau atplesti zvilgsnio. Mes mateme tai, ko pasaulyje dar niekas nemate: kaip masina kuria zmogu!
„Pagal mano atminti, pagal tai, ka as atsimenu… — karstligisgai masciau as. — Bet juk to nepakanka. O gal masina isisavino bendrus zmogaus kuno sandaros desnius? Is kur — juk as ju nezinau!”
Kaulai bake pradejo apaugti vaiskiomis melsvai raudonomis raumenu juostomis ir pynemis, o sie apsitrauke gelzganais — it vistiniais — riebalais. Raudonu punktyru persiuvo kuna kraujotakos sistema. Visa tai supavo tirpale, keite apybrezas. Net Lenos veida nuleistais vokais, pro kuriuos matesi pavandeniavusios akys, darke grimasos. Masina tartum taikstesi, kaip geriau zmogu sukomponuoti.
As perdaug silpnai nusimanau anatomijoje is viso ir apie moters kuna, skyrium imant, kad ivertinciau, ar teisingai ar ne masina kure Lena. Bet veikiai pajutau kazka negera. Peciai, pries kelias minutes buve apvalus, pasidare kampuoti ir paplatejo… Kas tai?
— Kojos! — dubletas man skaudziai suspaude dilbi. — Ziurek, kojos!
As zvilgtelejau zemyn ir pamaciau gyslotas pedas, kurioms tiktu nebent keturiasdesimt antro numerio batai; suvokus, kas dedasi, mane ispyle saltas prakaitas: masina isseme informacij apie Lena ir baigia kurti ja mano kuno pavyzdziu! As pasisukau i dubleta: jo kakta taip pat blizgejo nuo prakaito.
— Reikia sustabdyti!
— Kaip? Isjungti srove?
— Negalima, tai isdildys masinos atminti. Atsaldyti?
— Kad nuslopintume procesa? Nieko nebus, masina turi didele silumos atsarga…
O sudarkytas pavidalas bake daresi vis ryskesniu apybrezu. Apie kiina suviskejo perregima mantija — as atpazinau fasona paprastutes sukneles, su kuria Lena man labiausiai patiko. Masina su idioto saziningumu tempe ja ant savo kurinio…
— Reikia isakyti masinai, iteigti… tik kaip?
— Teisingai! — dubletas soktelejo prie stiklo spinteles, paeme „Monomacho kepure” ir, nuspaudes transliacijos mygtuka, atkiso ja man. — Uzsidek ir neapkesk Lenos. Galvok, kad nori ja sunaikinti… na!
