Bet viduje kazkas gnybciojo. Meciau, pabegau — o kas ten dabar darosi? Ir kas gi tenai buvo? (Apie eksperimenta a jau masciau butuoju laiku: buvo…) Panasu, kad as, laisvos informacijos padedamas, komplekse suzadinau kazkoki sintezes procesa. Bet kas per sinteze — tokia kvaila? Ir ka masina ruosesi sintetinti?”
TRECIAS SKYRIUS
Oficiantas apvyniojo buteli ranksluosciu ir atkimso ji. Sale prisipilde maurojimo ir dumu, is dumu palubeje isniro neskusti skruostai ir zalia calma.
— Kas tai?
— Tai… tai dzinas!
— Bet juk as uzsakiau sampana! Atneskite skundu knyga.
„…Zmogusejo priesais maneasfaltuotu keliuku. Uz jo zaliavo medziai, baltavo senojo instituto korpuso kolonos. Viskas parke buvo kasdieniska. As traukiau avanso i buhalterija. Zmogus zingsniavo, kiek krypuodamas, mostagavo rankomis ir nepasakysi, kad slubciojo, o tiesiog desine koja state atsargiau, nei kaire; pastarasis faktas man ypac krito i akis.
Pirmoji mintis: kur as ta tipa maciau?
Mums artejant prie viens kito, as pamazu iziurejau nuozulnia kakta su lauztais antakiu lankais, praplikimus virsum smilkiniu, plokscius skruostus rudais savaitiniais seriais, stora nosi, isdidziai suciauptas lupas, nuobodziaujamai primerktus vokus… Ne, mes tikrai matemes, tos ispuikusios fizionomijos neimanoma uzmirsti. O zandikaulis — dieve mano! — toki tik per sventes pasikabinti.
Antroji mintis: pasisveikinti ar abejingai praeiti pro sali?
Ir ta akimirka viskas aplinkui man paliove egzistuoti. As kluptelejau ant lygaus asfalto ir sustingau vietoje. Priespriesiais artejau as pats.
Trecioji mintis (pasmerktojo): „Na va…”
Zmogus sustojo pries mane.
— Labas!
— Lllabas… — Akimoju galvoje kilo chaosas, svystelejo isganingas spejimas: — Jus is kinostudijos?
— Is kinostudijos? Atpazistu savo savikliova! — antrininlcas placiai syptelejo. — Ne, Valekai, filmo apie mus studijos dar neplanuoja. Nors dabar… kas zino!
— Klausykite, as jums ne Valakas, o Valentinas Vasiljevicius Krivoseinas! Kiekvienas sunakis…
Sutiktasis nusisypsojo, mano pyktis ji aiskiai linksmino. Buvo justi, kad jis labiau pasiruoses susitikimui ir megaujasi palankesne padetimi.
— Ir… malonekite paaiskinti: kas jus, is kur atsiradote instituto teritorijoje, kokiu tikslu nusigrimavote ir apsitaisete, megdziodamas mane?
— Malonesiu, — pasake jis. — Valentinai Vasiljeviciau Krivoseinai, nauju sistemu laboratorijos vedejau. Va mano leidimas, jei pageidaujate, — ir jis is tikruju parode mano nudriskusi leidima. — O atsiradau as, aiskus dalykas, is laboratorijos.
— Ak netgi taip? — Panasioje situacijoje svarbiausia neprarasti jumoro jausmo. — Labai malonu susipazinti. Valentinas, atseit, Vasiljevicius? Is laboratorijos? Taip, taip… aha… mtaip.
Ir cia as susigriebiau, kad tikiu juo. Ne del leidimo, zinoma, pas mus su leidimais ne sargo neapmausi. Ar as nelaiku sumojau, kad randas virs antakio ir rudas apgamas ant skruosto, kuriuos veidrodyje as matau kaireje, is tikruju turi buti kaip tik desineje veido puseje. Ar pacioje pasnekovo elgsenoje buvo kazkas, vertes tiketi, kad jis manes nemulkina… Man pasidare baisu: nejau as emiau kliedeti bandymais ir susiduriau su savo issidvejinusios asmenybes antraja puse? „Bent niekas nepamatytu… Idomu, is sono ziurint, — as vienas ar mes dviese?”
— Atseit, is laboratorijos? — As pameginau priciupti ji meluojant. — O kodel jus einate is senojo korpuso?
— Buvau uzejes i buhalterija, juk siandien dvidesimt antra. — Jis istrauke is kisenes pakeli penkrubliniu, atskaiciavo pluosta. — Imk savo dali.
As masinaliai paemiau pinigus, perskaiciavau. Susigriebiau:
— O kodel tik puse?
— O viespatie! — Antrininkas israiskingai atsiduso. — Juk mes dabar dviese!
(Tas pabreztinai israiskingas atodusis… niekada taip nedusausiu. Pasirodo, atodusiu galima pazeminti. O jo dikcija —
jeigu galima taip pasakyti apie visiska dikcijos nebuvima! — nejau as irgi taip spiaudau zodzius nuo lupu?)
„As paemiau is jo pinigus — vadinasi, jis egzistuoja, — masciau as. — Arba ir tai pojuciu klaida? Velnias griebtu, as — tyrinetojas, ir spiauti man i pojucius, kol neperprasiu, koks cia reikalas!”
— Vadinasi, jus primygtinai teigiate, kad atsiradote is laboratorijos, uzrakintos ir uzantspauduotos?
— Aha, — linktelejo jis. — Butent is laboratorijos. Is bako.
— Dargi is bako, sakykite, gerb… Kaip is bako?
— Taip, is bako. Tu bent lipyne butum susiprates itaisyti, vos issiropsciau…
— Klausyk, liaukis! Negalvoji gi tu rimtai mane itikinti, kad tave… tai yra mane… ne, vis delto tave pagamino masina?
4
Antrininkas vel atsiduso; labiau paniekinamai nebegalima atsidusti.
— As jauciu, tu dar negreit apsiprasi su mintimi, kad tai ivyko. O galejai numanyti. Tu juk matei, kaip kolbose atsirado gyvoji materija?
— Maza ka maciau! Kaip atsiranda pelesiai dregnose vietose, as irgi maciau. Bet tai dar nereiskia, kad buvau gyvybes atsiradimo liudininkas…. Gerai, tarkim, kolbose ir susidare kazkas gyva — nezinau, as ne biologas. Bet kuo tu cia detas?
— Tai yra — kaip tai kuo detas? — Dabar atejo jo eile inirsti. — O ka, tavo manymu, ji turejo sukurti: kirmele? arkli? astuonkoji? Masina kaupe ir perdirbinejo informacija apie tave: mate lave, girdejo, uzuode ir lytejo tave, skaiciavo tavo smegenu biosroves! Tu jai ikyrejai! Va ir prasom. Is motociklo detaliu galima sunarstyti tik motocikla, o anaiptol ne dulkiu siurbli.
— Chm… na, tarkim. O is kur bateliai, kostiumas, leidimas, apsiaustas?
— O velnias! Jeigu ji sukure zmogu, ka jai reiskia isauginti apsiausta!
(Pergalingas akiu blizgesys, pasitikintys gestai, isdidzios intonacijos… Nejau ir as toks begediskai nepakenciamas, kai jauciu bent koki pranasuma?)
— Isauginti? — as paciupinejau jo apsiausta. Mane nupurte saltis: apsiaustas buvo ne toks.
Kas didu, neissyk sutelpa galvoje, bent jau mano. Atsimenu, kai buvau studentas, man pavede globoti jaunimo festivalio delegata, jauna medziotoja is Taimyro tundros; as ji lydejau po Maskva. Jaunuolis saltakraujiskai ir abejingai ziurejo i bronzines LUPP skulpturas, i metro eskalatorius, i masinu srautus, o apie daugiaauksti MVU pastata atsiliepe taip: „Is karciu ir kailiu galima pastatyti maza ciuma, is akmenu — dideli…” Bet va restorano „Nord”, kur mes uzejome perkasti, vestibiulyje jis kaktomusa susidure su baltosios meskos iskamsa, laikancia padekla letenose — ir apmire sukrestas!
Panasiai atsitiko su manimi. Antrininko apsiaustas labai pavedejo i maniski, net rasalo deme puikavosi kaip tik ten, kur kazkada uzteskiau, nukratydamas parkeri. Bet audinys buvo elastingesnis ir tarytum riebaluotas, sagos laikesi ne ant siulu, o ant lankiu ataugeliu. Siulu audinyje nebuvo.
— Sakyk, o jis prie taves nepriaugo? Tu gali ji nusivilkti?
Antrininkas visai ituzo.
— Na, uzteks! Nebutina mane isrengti per toki veja, norint isitikinti, kad as — tai tu! Galiu ir taip viska paaiskinti. Randas virs antakio — nuo arklio nukritau, kai tetusis moke joti. Nutrauktas desines kojos kelio raistis — mokyklos futbolo pirmenybes! Ka tau dar priminti? Kaip vaikysteje, slapta tikejai dieva? O gal kaip pirmame kurse gyreisi kambario vaikinams turejes ne viena moteri, nors is tikruju nekaltybe tepraradai per priesdiplomine praktika
