kupranugario atvaizda — taip pat „mura”, ir, parodzius zymaus mokslininko portreta — velei „mura”, — tai nebutinai reiskia, kad ji sugedusi. Ji tiesiog gali buti filosofiskai nusiteikusi.
„Zinoma, ag svajojau — savo malonumui, kad dirbti butu linksmiau. O ir kaip nesvajoti, kai protu valdovas kibernetikoje, neurofiziologijos mokslu daktaras Volteris Rosas Esbis skelbia viena uz kita patrauklesnes idejas! Atsitiktiniai procesai — bet kuriu sistemu raidos ir zuties saltinis… Zmoniu ir masinu protiniu gabumu sustiprinimas, isskiriant vertingas mintis is tauskalu ir apsirikimu atsitiktiniuose pasisakymuose… Ir pagaliau: triuksmas — zaliava informacijai gauti. Taip taip, tas „margasis triuksmas”, tie erzinantys trukdymai, kuriu pasalinimui is puslaidininkiniu schemu as pats pragaisinau ne vienus darbo metus ir ne viena ideja!
Bendrai tai, gerai pagalvojus, sios krypties pradininku reiktu laikyti ne daktara V. R. Esbj, o ana, nCidien uzmirsta Maskvos Didziojo teatro rezisieriu, kuris, noredamas atkurti riistu liaudies murmesi „Borise Godunove”, pirmas paliepe kiekvienam statistui kartoti savo namu adresa ir telefono numeri. Tik Esbis pasiule isspresti priesinga uzdavini. Parenkame triuksma — bangu musos uzesi, anglies milteliu cerskima ijungtame mikrofone, bet koki — perduodame ji i tam tikra prietaisa. Is garsu chaoso isskiriame pacius stipriausius „pliukstelejimus” — gauname impulsu seka. O impulsu seka — tai dvejetainiai skaiciai. O dvejetainius skaicius galima paversti desimtainiais skaiciais. O desimtainiai skaiciai — tai numeriai: pavyzdziui, vertimo masinos zodyno zodziu numeriai. O zodziu rinkinys — tai frazes. Tiesa, kol kas visokios frazes: klaidingos, teisingos, abrakadabra — informacine „zaliava”. Bet paskesneje itaiso pakopoje susitinka du informacijos srautai: zmonems zinoma informacija ir si „zaliava”. Palyginimo, atitikimo ir ineatitikimo operacijos — dr visa, kas beprasmiska, — nufiltruojama, kas banalu — ir is vieno, ir is kito srauto pasalinama. Ir isskiriamos naujos, originalios mintys, nepadaryti isradimai ir atradimai, dar negimusiu poetu ir prozaiku kuriniai, ateities filosofu pasakymai… uff! Masina — mastytojas!
Teisybe, gerbiamas daktaras nenupasakojo, kaip ta stebukla padaryti, — jo ideja kol kas ikunyta tik popieriuje strelemis sujungtais kvadrateliais. Klausimo „kaip padaryti?” akademiniai mastytojai isyis negerbia. „Jei abstrahuosimes nuo technines realizacijos sunkumu, is principo galima isivaizduoti. Bet kaip man nuo ju abstrahuotis?
Nagi ko cia dejuoti? Tam as ir eksperimentatorius, kad idejas tikrinciau. Tam as ir laboratorija turiu: sienos gardziai kvepia svieziais aliejiniais dazais, rudas linoleumas dar neismindziotas, uzia orapute, spintoje tviska indai ir stiklainiai su reaktyvais, ant montazinio stelazo guli naujuteliai instrumentai, ivairiaspalviu laidu buchtos ir lituokliai raudonais, nuodegomis dar neapsinesusiais smaigaliais. Ant stalu kruopsciai nudailintais plastmasiniais kampais zvilga prietaisai ir ju streles dar nesulankstytos, skales neapdulkejusios. O vidury kambario silpnos sausio saules apsviesti stukso SSM-12 — skaicius spausdinancio automato — paralelepipedai: azurinis, laidais mirguliuojantis kristalobloko kubas. Viskas kuo naujausia, nenuciupineta, be ibrezimu, viskas skleidzia ismintinga, ne vienos meistru ir inzinieriu kartos ispuoseleta racionalu grozi.
Kaip cia neisisvajosi? O gal pavyks? Beje, sielos gilumoje mano svajones buvo romesnes: as svajojau ne apie supermasina, protingesne uz zmogu (si ideja man isvis ne prie sirdies, nors as ir sistemotechnikas), bet apie masina, kuri suprastu zmogu, o suprasdama geriau dirbtu savo darba. Tuomet man si ideja atrode imanoma. Is tikruju, jei masina po viso to, ka as jai pasakosiu, rodysiu ir taip toliau, — atskleis apibreztus elgsenos ypatumus, — problema isspresta. Vadinasi, ji savo imtuvais pradejo malyti, girdeti, uzuosti tikraja — zmogiska — siu zodziu prasme, be kabuciu ir islygu. O jos budo ypatumus tokiu atveju galima pritaikyti bet kuriam darbui ar uzduociai — tam ji ir universali skaiciavimo masina.
Taip, tuomet, sausyje, man tai atrode imanoma ir paprasta; jura buvo iki keliu… Ak, ta ikvepianti prietaisu galia! Fantastiskos zalios kilpos ekranuose, pasitikinciai santurus transformatoriu gausmas, vienodas reliu susiklapsenimas, signaliniu pulto lempuciu zybtelejimai, tikslus rodikliu judesiai… Rodosi, viska ismatuosi, perprasi, padarysi; net paprasciausias mikroskopas ikvepia tikruma, kad tuojau pat, keturis simtus kartu padidines objekta, dukart poliarizuotoje sviesoje pamatysi tai, ko dar niekas nemate!
Ka ir kalbeti… Kuris tyrinetojas, priesi pradedamas nauja darba, nesvajojo, mintyse ir vaizduoteje nesitaikste i pacias didziausias problemas? Kuris tyrinetojas nejaute to visa naikinancio nekantravimo, kuomet verziesi — greiciau, greiciau! — uzbaigti grasu paruosiamaji darba — greiciau, greiciau! — sunarstyti bandymo schema, prijungti srove ir pradeti!
O paskui… paskui kasdieniai laboratoriniai rupesciai, kasdienes klaidos, kasdienes nesekmes uzmusa tavo svajoniu dvasia. Ir jau sutinki su bet kokiu atradimu, kad tik ne veltui dirbus.
Taip ir man isejo.
Aprasineti nesekmes — vis vien kaip pergyventi jas is naujo. Tad nusakysiu trumpai. Vadinasi, bandymo schema tokia: i SSM-12 ivadus ijungiame 38 tukstanciu narveliu kristalobloka, o i kristalobloko ivadus — visa kita inventoriu: mikrofonus, kvapu, dregmes, temperaturos daviklius, tenzometrinius liestuvus, fotomatricas su fokusuojancia uzmova, „Monomacho k pure” smegenu biosrovems skaiciuoti. Isorines informacijos saltinis — as pats, tai yra kazkas judas, skleidzias garsus, keicias formas ir koordinates erdveje, turis temperatura ir nervinius potencialus. Galima pamatyti, isgirsti, palyteti liesLuvais, ismatuoti temperatura ir kraujo spaudima, isanalizuoti kvapa, sklindanti is burnos, netgi isigauti i siela ir mintis — prasom! Signalai is davikliu patenka i kristalobloka, suzadina jame ivairius narvelius; kristaloblokas formuoja ir „pakuoja” signalus i logines kombinacijas, siuncia jas i SSM-12; SSM-12 susidoroja su jomis kaip su paprastais uzdaviniais ir pagaliau pateikia kazka prasmingo. Kad masinai tai butu lengviau, as irasiau jos atmintyje visus vertimo masinu zodyno skaicius — zodzius nuo „A” iki „Z”.
Ir… nieko. Man slankiojant po kambari, selsino motoriukai, svelniai stugaudami, sukiojo liestuvus ir objektyvus. Kontroliniuose oscilografuose matesi is kristalobloko i masina sokuojanciu impulsu kirbines. Srove tekejo. Lemputes mirkciojo. Bet per pirmaji menesi skaicius spausdinancio automato svirteles ne karto netruktelejo, kad atstuksentu perfojuostoje bent viena zenkla.
As susmaigsciau i kristalobloka visus daviklius, kiek turejau. Dainavau ir skaiciau eiles, gestikuliavau, begiojau ir sokinejau pries objektyvus; nusirenginejau ir apsirenginejau, leidausi ciupinejamas (brrr! — tie salti ciuptuvu prisilietimai…) As uzsidedavau „Monomacho kepure” ir — o viespatie! — stengdavausi „iteigti”… Mane butu patenkinusi bet kokia abrakadabra.
Bet SSM-12 negalejo pateikti abrakadabros, ne taip ji irengta. Jei uzdavinys turi sprendima — ji sprendzia, ne — sustoja. Ir ji sustodavo. Spejant is pulto lempuciu mirksejimo, joje kazkas persijunginejo, bet kas penkios sesios minutes isiziebdavo signalas „stop”, as nuspausdavau mygtuka ir pasalindavau informacija. Viskas prasidedavo is pradziu.
Galiausiai as emiau svarstyti. Masina negali neatlikineti aritmetiniu ir loginiu operaciju su kristalobloko siunciamais impulsais — antraip ka gi jai daugiau daryti? Atseit, ir po siu operaciju informacija buna tokia zalia ir priestaringa, kad masina, vaizdziai kalbant, negali sudurti loginiu galu — ir stop! Atseit, vieno skaiciavimu ciklo masinoje staciai maza. Atseit… ir cia man — kaip visuomet panasiais atvejais — pasidare nesmagu pries save pati, kad nesumojau is karto, — atseit, tarp masino (tu jos bloku, kuriuose tebeklaidzioja impulsai) ir kristalobloko reikia organizuoti griztamaji lysi! Na, zinoma, tada neapdorota informacija is SSM-12 gris i to imantraus Wbo ivadus, ten dar karta bus perdirbta, pereis i maina ir taip toliau, kol pasidarys visiskai aiski.
As sukrutau: na, dabar!.. Toliau galima abstrahuotis nuo prisiminimu, kaip masinoje per tai, kad nebuvo suderinti SSM ir kristalobloko rezimai, perdege pusantro simto loginiu narveliu ir desimtys matricu (dumai, smarve, tranzistoriai pyska it patronai krosnyje, o as, uzuot isjunges itampa skyde, griebiu nuo sienos gesintuva), kaip ieskojau nauju narveliu, litavau tarpines schemas, is naujo derinau visu bloku rezimus — technines realizacijos sunkumai, ka ir kalbeti. Svarbiausia — darbas pajudejo is vietos!
Vasario 15-ta laboratorijoje pasigirdo ilgai lauktas stuksenimas: automatas perfojuostoje atspausdino skaiciu eilute! Pries issifruodamas ja, as vaiksciojau aplink stala, ant kurio gulejo juostos skiautele, rukiau ir kazkaip sugniuzdytai sypsojausi: masina pradejo elgtis… Stai ji, pirmoji masinos fraze: „Atmintis 10 bitu”.
Cia buvo ne tai, ko as laukiau. Todel as ne issyk supratau, kad masina „geidauja” (vis delto negaliu tokio zodzio rasyti be kabuciu!) padidinti atminties apimti.
Tiesa sakant, viskas buvo logiska: plaukia sudetinga informacija, ja reikia kazkur deti, o atminties blokai jau uzgriozdinti. Padidinti atminties apimti! Iprastas masinu konstravimo uzdavinys.
Jei ne Altero Abramoviciaus pagarba man, masinos prasymas butu likes neispildytas. Bet jis dave tris magnetines ir du segnet©elektrines atminties kubus. Ir viskas buvo sunaudota; po keliu dienu SSM-12 pakartojo reikalavima, paskui dar ir dar… Masina pratruko rimtais poreikiais…
Ka as tada jauciau? Pasitenkinima: galu gale sis tas iseina! Ziurejau, ar rezultatas tiks busimai disertacijai.
