Bent kiek trikde, kad masina dirba tik „savo labui”.
Paskui masina pradejo konstruoti save pacia. Is esmes ir tai buvo logiska; sudetinga informacija ir perdirbineti reikia sudetingesnemis schemomis, negu standartiniai SSM-12 blokai.
Darbo man padaugejo. Spausdinimo automatas stukseno loginiu narveliu kodus ir numerius, pranesinejo, kur ir kai juos prijungti. Is pradziu masina tenkino tipiniai narveliai; as juos montuodavau papildomame panelyje.
(Tik dabar pradedu suprasti; — butent tuomet as padariau, ziurint is akademiniu poziciju, stambia metodologine klaida. Man tada derejo sustoti ir isanalizuoti, kokias schemas ir kokia logika susikuria mano kompleksas: davikliai — kristaloblokas — SSM-12 su sustiprinta atmintimi. Ir tik viska issiaiskinus, judintis toliau… O ir siaip: masina, konstruojanti save be nustatytos programos — juk tai sensacinga disertacija! Gerai isdestes medziaga, buciau galejes is karto daktarine apginti.
Bet sueme smalsa. Kompleksas aiskiai stengesi vystytis. Taciau kuriam galui? Kad suprastu zmogu? Nepanasu: kol kas masinai aiskiai patiko, kad as ja suprantu ir uoliai atlieku jos uzsakymus… Zmones masinas gamina savo tikslams. O kokius gi tikslus gali tureti masina? Gal but, tai ne tikslas, o kazkoks Igimtas „kaupimo instinktas”, pradedant tam tikra sudetingumo pakopa, budingas visoms sistemoms — ar tai butu kirminas, ar elektronine masina? Ir koki issivystymo laipsni pasieks kompleksas?
Butent tada as paleidau vadzias is ranku — ir iki siol nezinau, blogai ar gerai padariau…)
Kovo viduryje masina, matyti, per „Monomaclio kepure” suzinojusi apie elektronikos naujoves, eme prasineti kriozaru ir kriotronu, tuneliniu tranzistoriu, pleveliniu schemu, mikromatricu… Analizemis man suvis neliko kada rupintis: as laksciau po instituta ir po visa miesta, intrigavau, gerinausi, i bet ka mainikavau tas madingas naujoves.
Ir viskas veltui. Po menesio masina „nusivyle” elektronika ir… „susizavejo” chemija.
Tiesa sakant, ir cia nebuvo nieko netiketo: masina issirinko visu geriausia buda konstravimuisi. Juk chemija — tai gamtos kelias. Gamta neturejo nei lituokliu, nei keliamuju kranu, nei suvirinimo stakliu, nei motoru, net kastuvo — ji tiesiog maise tirpalus, silde ir ausino juos, apsviete, garino… taip ir atsirado visa kas gyva Zemeje.
Tas ir yra, kad masinos veiksmai buvo visai nuoseklus ir logiski! Net jos pageidavimai, kad as uzsideciau „Monomacho kepure”, — o ji juos belde kuo toliau, tuo dazniau, — buvo kiaurai suprantami. Kam perdirbineti neapdorota, is sviesos,
garso, kvapo ir is kitokiu davikliu gauta informacija, geriau pasinaudoti mano paruosta. Moksle daug kas taip daro.
Bet, dieve mano, kokiu tik reaktyvu nereikalavo masina: pradedant distiliuotu vandeniu, baigiant natrio trimetildisilparaamintetrachlorfenilsulfatu, pradedant DNR ir RNR, baigiant „Kalioso” markes benzinu! O kokias painias technologines schemas man teko montuoti!
Laboratorija akyse virto viduramziu alchemiko urvu; ja uzgriozdojo dideliausi buteliai, dvikakles kolbos, autoklavai, distiliuojamieji katilai — as juos sujungdavau slangais, stikliniais vamzdeliais, laidais. Reaktyvu ir stiklu atsargos issibaige jau pirmaja savaite — teko isigyti dar ir dar.
Taurius, elektriko uosle glamonejancius kanifolijos ir isilusios izoliacijos kvapus uzgoze pelkinis rugsciu, amoniako, acto ir dar velniai zino koks tvaikas. As klaikinejau tose chemijos dziunglese it galvos netekes. Garkatiliuose ir slanguose kliuksejo, sliurpejo, dusavo. Misiniai buteliuose ir kolbose burbuliavo, rugo, keite spalvas; juose iskrisdavo kazkokios nuosedos, istirpdavo ir vel atsirasdavo pulsuojantys drebuciu pavidalo gniutuleliai, pilku supuojanciu siulu kamuoliai. As pyliau ir beriau papildomus reaktyvus pagal skaitmeninius masinos uzsakymus ir nieko nebesupratau…
Veliau masina netiketai isbelde uzsakyma dar keturiems spausdinimo automatams. As pagyvejau: vis delto masina ne vien chemija domisi! — isvysciau veikla, siaip taip gavau, pri jungiau… ir prasidejo!
(Tikriausiai man tuomet isejo tas pats Esbio „informacijos atrinkimo stiprintuvas” arba kazkas labai panasaus i ji… Beje, galas ji zino! Butent tada as galutinai susipainiojau.)
Dabar laboratorijoje pasidare triuksminga lyg masininkiu biure: automatai plieke skaicius. Popierines juostos su skaitmenu stulpeliais virto is staciakampiu nasru, tarytum kose is pasakisko puodelio. As vyniojau juostas i rulonus, rinkau skaicius, atskirtus sviesiais ruozais, verciau juos zodziais ir sudarinejau frazes.
„Tiesos” iseidavo kazkokios keistos, mislingos. Na, pavyzdziui:,„..dvidesimt sesios kapeikos, kai is Berdicevo” — viena is pirmuju. Kas tai: faktas, mintis? Ar uzuomina? O va si: „Svogunas lyg plienine zaizda.. — panasu i Majakovskio „Gatve lyg atvira zaizda…” Bet kokia jos prasme? Kas tai — pas gailetinas sekimas? O gal poetinis atradimas, iki kurio siandieniniai poetai dar neprisikase?
Issifruoju kita juosta: „Sielu svelnumas, isdestytas i Teiloro eile, tarp nulio ir begalybes sueina i biharmonine funkcija.” Dailiai pasakyta, a?
Ir va taip visada: arba sunkiai suprantamos nuotrupos, arba „kazkas sizofreniska”. Buvau besibaudzias keleta juostu nunesti matlingvistams — gal jie permanys? — bet apsigalvojau, skandalo pabugau. Imanoma informacija teikdavo tik pirmasis automatas: „Prideti tokiu ir tokiu reaktyvu i kolbas Nr. 1, Nr. 3 ir Nr. 7”, „Penkiais voltais sumazinti itampa elektroduose, pradedant 34-tu, baigiant 123-ciu” ir t. t. Masina neuzmirsdavo „maitinltis” — vadinasi, ji „neisejo is proto”. Tuomet kas: gi tai?.
Visu labiausiai kamavo suvokimas, kad nieko negali padaryti. Man ir anksciau bandymuose pasitaikydavo nesuprantamu dalyku, bet.tuomet blogiausiu atveju buvo galima kruopsciai pakartoti bandyma: jei netikes efektas isnyksta — taip jam ir reikia, jei ne — istirsim. O cia — nei pakartoti, nei atgal pasukti. Net sapnuose as nieko kito nemaciau, tik baltas, skaiciais ziynuotas besirangancias gyvates, ir lauziau galva, ilgesingai stengdamasis suprasti, ka gi masina nori pranesti?
As jau nebezinojau, kur deti skaiciu pilnus perfojuostu rulonus. Musu institute juos panaudoja dvejaip: tuos, kuriuose atsispindi nauju uzdaviniu sprendimai, atiduoda i archyva, o kitus bendradarbiai issinesioja po namus ir vartoja kaip tualetini popieriu — labai praktiska. Mano rulonu jau biitu uzteke visiems Akademinio miestelio tualetams.
…Ir kai grazu balandzio ryta (laboratorijoje po bemieges nakties as tenkinau visus masinos igeidzius: pyliau, beriau, reguliavau…) automatas Nr. 3 man pateike skaitmenimis isreiksta fraze: „Streptocido striptizas su streptokoku tirtuliu…”, supratau, kad toliau tuo keliu eiti nebereikia.
As isnesiau visus rulonus i aikstele parke, iskedenau juos (rodosi, savo veiksmus dargi palydejau zodziais: „Streptocidas, taip? Berdicevas? Sielu svelnumas? Svogunas…” — tiksliai nepamenu) ir uzdegiau. Sedejau prie lauzo, sildziausi, rukiau, suprasdamas, kad eksperimentas zlugo. Ir ne todel, kad nieko neisejo, o todel, kad pasidare „kose”!.. Kazkada mudu su Valerijum Ivanovu vakuumineje krosnyje del juoko sulydem „metalu ir puslaidininkiu kose” is visu medziagu, kokios tuomet buvo po ranka. Isejo pasigeretino spalvu derinio lydinys; mes ji sutrupinome istyrimui. Kiekvienoje lydinio kruopeleje buvo galima aptikti bet kokius kietuju kiinu efektus — nuo tunelinio iki tranzistorinio, — ir visi jie buvo netvirti, nepastovus, neatkuriami. Mes ismeteme „kose” i siuksliu deze.
Dabar buvo tas pats. Mokslinis sprendimas prasmingas tada, kai is medziagos, prigimties, sistemos — is ko tik nori — savybiu ir efektu mases isskiriame tai, kas reikalinga, o visa kita nuslopiname. Man sitai nepavyko. Masina neismoko perprasti mano informacijos… As patraukiau i laboratorija itampos isjungti.
Ir koridoriuje pamaciau baka — puiku 2X1,5X1,2 m didumo skaidraus teflono ryka; as ji isigijau dar tuomet gruodyje, ketindamas teflona panaudoti visokiems smulkiems dirbiniams, bet neprireike. Sis bakas man dave paskutine ir jau visai nezmoniska minti. As isgrudau i koridoriu visus spausdinimo automatus, ju vietoj pastaciau baka, suvedziau i ji laidus nuo masinos, vamzdziu galus, slangu ataugas, supyliau ir sukraciau reaktyvu likucius, uzliejau vandeniu pakilusi dvoka ir kreipiausi i masina su tokia prakalba:
— Gana skaiciu! Pasaulio negalima isreiksti dvejetainiais skaiciais, aisku? O jeigu ir galima, kokia is to nauda? Nagi, pabandyk kitaip: vaizdais, kuo nors daiktisku… velniai tave griebtu!
Uzrakinau laboratorija ir isejau, tvirtai nusistates pailseti, nusiraminti. Ka ir kalbeti, pastaraja savaite as staciai nebegalejau miegoti naktimis.
…Tai buvo desimt graziu dienu — ramiu ir tvarkingu. As issimiegodavau, darydavau manksta, maudydavausi po dusu. Vaziuodavome su Lena motociklu uz miesto, eidavome i kina, bastydavomes gatvemis, buciuodavomes. „Na, kaip ten musu kietosios schemos? — klausdavo ji. — Dar neistizo?” As jai atsakydavau ka nors tuo paciu tonu ir nukreipdavau pokalbi i kitus dalykus. „Man neriipi jokios schemos, masinos, bandymai, — ispedavau save. — Nenoriu, kad vienasyk mane isveztu is laboratorijos labai isilinksminusi, su marskiniais ne pagal ugi ilgomis rankovemis!”
