As isikarsciaves ciupau zvilganti gobtuva, pasukaliojau rankose ir grazinau.
— Nepajegsiu…
— Tiutiu! Ka gi daryti? Juk t a i neilg trukus atvers akis ir…
Jis standziai uzsimaukslino gobtuva ant galvos ir eme issijuoses rekauti, mosuodamas kumsciais;
— Sustok, masina! Sustok tuojau pat, girdi! Tu kuri ne maketa, ne bandomaji pavyzdi — zmogu! Sustok, kvaisa paskutine! Sustok geruoju!
— Sustok, masina, girdi! — As atsisukau i mikrofonus. — Sustok, antraip mes tave sunaikinsim!
Sleikstu prisiminti ta scena. Mes, iprate mygtuko spustelejimu ar rankenos pasukimu stabdyti ir nukreipti bet kokius procesus, sukavome, aiskinome… ir kam? — kolbu, elektroniniu schemu ir slangu sankaupai. Tfu! Tai buvo panika.
Mes kazka dar plysojom atkariais balsais, kai slangai aplink baka nuo energingu susitraukimu staiga pradejo tirteti ir idaiktinta pavidala — hibrida aptrauke balta migla. Mes nutilome. Po triju minuciu migla issiblande. Aukso spalvos tirpale nebuvo nieko, tik is bako vidurio i pakrascius sklido mirguliavimas ir blyksniai.
— Fu… — pasake dubletas. — Anksciau as kazkaip nesuvokdavau protu, kad zmogu septyniasdesimt procentu sudaro vanduo. Dabar suvokiau…
Mes nusigavome prie lango. Nuo dregnos tvankos mano kunas apsinese lipniu prakaitu. As atsiklasciau marskinius, dubletas padare ta pati. Vakarejo. Debesys danguje issiskirste. Instituto korpuso stikluose priesais mus kaip niekur nieko atsispindejo purpurinis saulelydis. Taip jis atsispindejo kiekviena giedra diena: vakar, pries menesi, metus — kai sito dar nebuvo. Gamta dejosi, kad nieko neivyko.
Man pries akis stovejo perregimais audiniais apsitraukiantis skeletas.
— Tos anatomines detales, tos grimasos… brr! — pasake dubletas, dribdamas i kede. — Man kazkodel ir Lena praejo noras matyti.
As nutylejau, nes jis issake mano minti. Dabar jau viskas praejo, bet tada… viena, zinoti, tegu ir detaliai, kad tavo moteris is mesos, kaulu ir viduriu, kitas dalykas — pamatyti tai.
As istraukiau is stalciaus laboratorijos zurnala, perzvelgiau paskutinius irasus — striuki ir neturiningi. Jule smulkiai uzrasinej i tik tuomet, kai bandymas vyksta, kaip sumanei arba padori ideja ateina i galva; o cia buvo:
„Balandzio 8. Iskodavau skaitmenis, 860 eiluciu. Nesekmingai.
Balandzio 9. Iskodavau penkiu rulonu skaicius pasirinktinai. Nieko nesupratau. Kazkokia sizofrenija!
Balandzio 10. Iskodavau — rezultatas tas pats. Ipyliau papildomai i kolbas ir butelius: i 1, 3 ir 5 nr. po 2 1 glicerino; i 2 ir 7 nr. — po 200 ml tioslapalo; i visus — po 2–3 1 distiliato.
Balandzio 11. „Streptocido striptizas su streptokoku tirtuliu.” Na — viskas…”
O dabar paimsiu parkeri ir uzrasysiu: „Balandzio 22. Kompleksas atgamino mane, V. V. Krivoseina. Krivoseinas Nr. 2 sedi greta ir kasosi pasmakre.” Anekdotas!
Ir staiga mane uzpludo setonisko isdidumo banga. Atradimas juk yra — ir koks! Jis apima ir sistemologija, ir elektronika, ir bionika, ir chemija, ir biologija, viska, ka norite, dar kazka daugiau. Ir padariau ji — as! Kaip padariau, kokiu budu man tat pavyko — antraeilis klausimas. Svarbiausia: as! As!. Dabar tik pakviesti Valstybine komisija ir pademonstruoti, kaip bake susikuria naujas dubletas… Isivaizduoju, tai istis visu veidai! Ir pazistami dabar jau tikrai sakys: „Na tu ir skeleii”, sakys: „Va tau ir Krivoseinas”! Ir Voltampernovas atkurs zi reti… As pajutau nenumaldoma nora sukikenti; jei ne pasnekovas, buciau nesusitvardes.
— Ka ten pazistami, Voltampernovas, — isgirdau as savo balsa ir neissyk supratau, kad tuos zodzius istare dubletas. — Tai, Valekai, Nobelio premija!
„O ir tikrai: Nobelio! Portretai visuose laikrasciuose… Ir Lena, nun i mane ziurinti kiek is auksto — zinoma, ji grazi, o as ne! — tuomet supras… Ir eiline pavarde — Krivoseinas (karta as ieskojau izymiu bendrapavardziu enciklopedijoje — ir neradau: Krivollyku yra, Krivonogu yra, o Krivoseinu nera) skamlbes griausmingai: Krivoseinas! Tas pats!. ”
Nuo tu minciu as pasijutau nemaloniai. Garbetroskiskos svajos pranyko. Is tikruju: kas gi bus? Ka toliau daryti su tuo atradimu?
As trenksmingai uzverciau zurnala.
— Tai ka, gaminsim i save panasius? Surengsim Krivoseinu dempinga? Beje, galima ne vien Krivoseinu, jei ka nors kita Irasysim i masina… Velniai zino kas! Kazkaip visa tai… ant jokio kurpalio nelenda.
— M-taip. O viskas buvo ramu tylu… — dubletas pasukiojo galva.
Taigi, viskas buvo tylu ramu… „Grazus oras, mergaite. I kuria jus puse?” — „I priesinga!” — „Ir man tenai, o kaip jusu vardas?” — „O kam jis jums?” — na ir taip toliau, ligi pat Santuoku rumu, gimdymo namu, dirzu sunui uz kate, uzmusta is timpos, ir neapkenciamos „Zoologijos” deginima, jam baigus septynias klases. Kaip gerai pasakyta Dneprovsko CBAI kontoros pirmininko straipsnyje: „Seima yra gimines pratesimo ir valstybes gyventoju skaiciaus didinimo priemone”. Ir staiga — tegyvuoja mokslas! — atsiranda konkurencine priemone: iberiame ir ipilame reaktyvu, isigije pagal Vyriausios chemijos prekybos valdybos preiskuranta, per davikliu sistema ivedame informacija — gauname zmogu. Be to, subrendusi, paruosta gyvenimui: su raumenimis ir inzinieriaus kvalifikacija, su iprociais ir gyvenimo patyrimu… „Iseina, mes kesinames i visa, kas zmogiskiausia zmonese: i meile, i tevyste ir motinyste, i vaikyste! — Mane pradejo kresti siurpas. — Ir issimoka. Issimoka — stai kas baisiausia musu racionalistiniame amziuje!”
Dubletas pakele galva, jo akyse atsispindejo nerimas ir sumaistis.
— Klausyk, bet kodel baisu? Na, dirbome, tiksliau, tu dirbai. Na, padarei bandomaji irengini, o su juo — atradima. Zmogaus sinteze is informacijos — karsta alchemiku svajone. Praplecia miisu supratima apie zmogu kaip informacine sistema… Na ir labai malonu! Kitados karaliai dosniai asignavo tokius darbus… teisybe, paskui kapojo galvas belaimiams tyrejams. Pagalvojus — gerai ir dare: nepajegi — nesiimk. Bet mums juk nieko blogo neatsitiks. Dargi priesingai. Kodel gi taip baisu?
„Todel, kad dabar ne viduriniai amziai, — atsakiau as sau. — Ir ne praeitas amzius. Ir net ne XX amziaus pradzia, kai viskas buvo priesakyje. Tuometiniai atradejai turejo moraline tei-” se paskiau skestelti rankomis: girdi, nezinojome, kad taip biauriai iseis… Mes, ju laimingi palikuonys, tokios teises neturim. Tocfl, kad mes zinome. Todel, kad jau visko buta.
…Visko biita. Buvo duju atakos — pasitelkus moksla, Maidanekai ir Osvencimai — pasitelkus moksla, Hirosima ir Nagasakis — pasitelkus moksla. Globaliniu karu planai — pasitelkus moksla, pritaikius matematika. Nedideli karai — irgi pasitelkus moksla… Nuo pastarojo pasaulinio karo praejo desimtmeciai: nuvaleme griuvesius, uzstateme gaisravietes, sutrunijo ir susimaise su zeme 50 milijonu lavonu, uzgime ir uzaugo nauji simtai milijonu zmoniu — o karo atminimas nenyksta. Atsiminti baisu, o uzmirsti dar baisiau. Nes tai netapo praeitim. Liko zinojimas: zmones tai gali.
Atradejai ir tyrinetojai — viso labo tik savo dalyko specialistai. Kol isplesia is gamtos naujas zinias, jiems tenka padeti tiek darbo ir isradingumo, kad apmastymams ne pagal specialybe — kas is to iseis gyvenime? — nebelieka nei jegu, nei minciu. Ir tuomet subega tie, kam tai „pagal specialybe”: zmogiuksciai, kuriems bet koks isradimas ir atradimas — tik nauja priemone seniems tikslams — valdziai, turtams, itakai, pagarbai ir perkamiems malonumams — pasiekti. Jeigu jiems duosi musu metoda, jie jame pamatys tik viena „naujove” — issimoka! Dubliuoti garsius dainininkus, aktorius ir muzikantus? Ne, neissimoka: ploksteles ir atvirukus gaminti pelningiau. Betgi issimokes masiniu tirazu gaminti tam tikros paskirties zmones: rinkejus politiniam priesininkui iveikti (rentabiliau, negu svaistyti simtus milijonu iprastai rinkiminei kampanijai), moteris viesiesiems namams, deficitiniu specialybiu darbininkus, virstarnybinius kareivius… galima ir romesnius, vienpusiskai isvystyt gabumu specialistus, kad darytu naujus isradimus ir nesikistu ne i savo reikalus. Tam tikros paskirties zmogus, zmogus-daiktas — kas begali buti blogiau? Kur dedame atlikusius paskirti, atitarnavusius daiktus ir masinas? Perlydome, i lauza, po presu, i siukslyna. Na ir zmones-daiktus galima ten pat.”
— Bet juk taip yra tenai… — dubletas neaiskiai parode ranka. — Pas mus visuomene neleis.
„O negi pas mus nera zmoniu, pasiruosusiu panaudoti viska: nuo komunizmo ideju iki melagingu radijo laidu, nuo tarnybines padeties iki klasiku citatu, — kad issikovotu gera gyvenima, svaria padeti, o paskui dar geresni gyvenima, ir dar, ir dar, bet kokia kaina? Zmoniu, kurie menkiausia pasikesinima i ju privilegijas taikstosi isaiskinti kaip visuotine katastrofa?”
— Yra, — kinktelejo dubletas. — Ir vis delto zmones — is esmes gera liaudis, kitaip pasaulis seniai butu virtes kits kita kandziojanciu padugniu kamuoliu ir zuves be jokio termobranduolinio karo. Bet… Juk be smulkiu gamtiniu nemalonumu — potvyniu, zemes drebejimu, virusinio gripo — del visu savo vargu, neisskiriant ne paciu siaubingiausiu, zmones patys kalti. Kalti, kad pakluso, kai nereikejo paklusti, sutiko su tuo, kam reikejo priesintis,
