artistas…
Dubletas suletino zingsni, pasake pusbalsiu:
— O ar neapdauzius jam snukio? Labai paprasta: tu tuojau pat eini pas pazistamus, uztikrini alibi. O as…
Tuo pasakymu jis pralenke mane viena sekunde. Jis isvis skubejo pasisakyti, noredamas irodyti esas savitas, — suprato, kad mes vienodai mastome… Bet kai jis aplenke, manyje tuctuojau pradejo veikti antrasis saves itvirtinimo mechanizmas: priestarauti svetimai idejai.
— Bene del mergiotes? Nagi ma ja galas, ne ta, tai kita uzsikabins.
— Ir del jos, ir bendrai uz viska. Sirdziai palengvinti. Atsimeni, kaip jis apderge musu darba? — Jo akys susiaurejo. — Atsimeni?
As atsiminiau. Tada dirbau Valerijaus Ivanovo laboratorijoje. Mes ruoseme atminties blokus gynybinems masinoms. Pasaulyje daresi rimti dalykai — mes plusome, nepastebedami nei iseiginiu, nei svenciu, ir atidaveme darba pusmeciu anksciau vyriausybinio termino… O neilgai trukus instituto „geralinkiai” mums persake Chiloboko sentencija: „Kas atlieka mokslinius tyrimus pries termina, tas arba karjeristas, arba apgavikas, arba ir vienas, ir kitas!” Posakis ispopuliarejo: pas mu nemaza tokiu, kuriems negresia pavojus panasiu budu igyti karjeristo ir apgaviko reputacija. Savimeilis ir karstas Valera vis smerkesi pasikalbeti su Chiloboku is sirdies, paskiau susivaidijo su Azarovu ir issinesdino is instituto.
Nuo to prisiminimo man net kumsciai pasunkejo. „Gal tegu dubletas uztikrina alibi, o as?..” Ir staiga man pasivaideno: blaivas inteligentiskas zmogus merginos akyse tvatina kita inteligentiska zmogu… Na, i ka tai panasu! Noredamas isguiti is vaizduotes ta regini, as krestelejau galva.
— Ne, cia vis delto ne tai. Negalima pasiduoti niekingiems sielos krustelejimams.
— O kas „tai”?
Is tikruju: o kas „tai”? As nezinau.
— Tuomet reikia tas svajingas akutes bent isgelbeti nuo prakaituotu Hario glebesciavimu… — Dubletas susimastes pakramte lupa ir stumtelejo mane po medziu. (Vel parode iniciatyva.) — Hari Charitonoviciau, galima jus porai konfidencialiu zodziu?
Chilobokas ir mergina atsigreze.
— A, Valentinas Vasiljevicius! Prasom… Tanecka, as jus pasivysiu, — docentas pasuko prie dubleto.
„Aha!” — as supratau jo uzmanyma ir trumpais perbegimais emiau selinti medziu seselyje. Viskas susikloste sekmingai. Tanecka priejo aleju atsisakojima, sustojo, atsigreze ir isvydo ta pati zmogu, kuris pries minute pasauke jos kavalieriu.
— Tania, — pasakiau as. — Haris Charitonovicius prase perduoti savo atsiprasymus, apgailestavimus ir kita. Jis negris. Mat, atvaziavo jo zmona ir… Kurgi jus? As jus palydesiu!
Bet Tanecka, uzsidengusi veida rankomis, jau dume tiesiai prie troleibusu sustojimo. As pasukau namo.
Po keliu minuciu grizo antrininkas.
— Luktelk, — pasakiau as, pirm, negu jis atvere burna. — Tu isaiskinai Hariui, kad Tania — tavo pazistamo boksininko, sporto meistro, suzadetine?
— Ir sambisto. O tu jai — apie zmona?
— Tiksliai. Bent syki aptikome, kur pritaikyti atradima su siokia tokia nauda…
Mudu nusirengeme, nusiprauseme, pradejome taisytis miegoti. As pasiklojau tachta, jis — sudedama lovele.
— Beje, apie Chiloboka. — Dubletas atsisedo ant loveles. — Ko gi tu tyli, kad artimiausioje mokslineje taryboje bus aptariama musiske ieskojimu tema? Jei Haris man nebutu maloniai primines, buciau nezinioje. „Laikas, laikas, Valentinai Vasiljeviciau, nes juk jau puse metu dirbate, o iki siol nesvarsteme, laisvi ieskojimai, zinoma, geras dalykas, bet irengimus ir medziagas uzsakote, o man antai is buhalterijos vis skambina, idomaujasi, pagal kokia tema nurasineti. Ir kalbos institute, kad Krivoseinas uzsiima kuo tinkamas, o kiti turi ukines sutartis ir uzsakymus atlikineti… As, zinoma, suprantu, kad jums reikia disertacijai, bet jusu tema butina apiforminti, itraukti i bendra plana..Issyk, selmis, reikalus prisimine, kai as jam apie sporto meistra papasakojau.
— Chiloboko pasiklausius, tai visi mokslo darbai daromi vien tam, kad nebutu nemalonumu buhalterijai…
As paaiskinau dubletui, koks reikalas. Kai is masinos pasipyle nesuprantami skaiciai, aa is visiskos nevilties paskambinau Azarovui, kad noreciau su juo pasitarti. Arkadijus Arkadjevicius kaip visada neturejo laiko ir pasake, jog tema geriau aptarti mokslineje taryboje; jis paprasysias Chiloboka organizuoti aptarima.
— Tuo laiku is kiausinelio, kuris ne pro sali butu kiekviena grazia diena, issirito idomus rezultatas, — uzbaige dubletas. — Tai paskelbsim? Kaip kandidatines disertacijos tema. Sit ir Chir lobokas supranta, kad reikia…
— Ir per disertacijos gynima as demonstruosiu tave, taip?
— Kas ka demonstruos — antraeilis klausimas, — issisukinedamas atsake jis. — Bet, apskritai kalbant… negalima! — Jis pakiknojo galva. — Na negalima ir negalima!
— Tikrai negalima, — niuriai sutikau as. — Ir autoriniam pazymejimui pateikti negalima. Ir Nobelio premijos gauti negalima… Pasirodo, is to darbo as kol kas turiu vienus nuostolius?
— Nagi atiduosiu as tau tuos pinigus, atiduosiu… stykstuoli tu! Klausyk… o kam tau Nobelio premija? — Dubletas primerke akis. — Jei „masina motina” laisvai atgamina zmogu, tai banknotus…
— …padaryti jai gryni niekai! Su naturalia schema, vandens paveiksliukais… na, o ka?!
— Nusipirksim po kooperatini triju kambariu buta, — dublelas isisvajojes atsilose i siena.
— Po „Volga”…
— Po dvi vilas: Kryme poilsiui ir Rygos pajuryje del respektabilumo.
— Pagaminsim dar kelis pacius save. Vienas dirba, kad nejaudintume visuomenes…
— …o kiti dykaduoniauja savo malonumui…
— …Ir su garantuotu alibi. O ka?
Mes nutilome ir pasiziurejome i kits kita su pasidygejimu.
— Dieve, kokie mes graudus menkystos! — As susiemiau uz galvos. — Didziuli atradima taikstome velniai zino kam: disertacijai, premijai, viloms, snukiu dauzymui su garantuotu alibi… Juk tai Zmogaus Sintezes Budas! O mes…
— Nieko tokio. Lekstu minciu kyla kiekvienam zmogui. Ir nuolat. Svarbu neleisti joms virsti lekstais poelgiais.
— Tiesa sakant, kol kas as tematau viena buda atradimui naudingai pritaikyti: is salies savyje pastebi tai, kas lengviausiai iziurima kituose — ydas.
— Taip, bet ar verta del to padvigubinti Zemes gyventoju skaiciu?
Mes sedejome pries kits kita vienomis glaudemis. As atsispindejau dublete — it veidrodyje.
— Gerai. Pradekim is esmes: ko mes norime?
— Ir ka mes galim?
— Ir ka mes tuo reikalu nusivokiame?
— Pradesim nuo minties, kad i tai buvo krypstama. Secenovo, Pavlovo, Vinerio, Esbio idejos is skirtingu tasku sueina i viena: smegenys — tai masina. Petrucio bandymai valdyti zmogaus gemalo vystymasi — dar vien postumis. Siekimas vis sudetingesniu ir universalesniu techniniu sistemu — vien mikroelektroniku uzmanymas sukurti masinas, sudetingumu prilygstancias smegenims, ko vertas!
— Atseit, musu atradimas — ne atsitiktinumas. Ji paruose visa ideju ir techniniu priemoniu raida moksle. Ne vienaip, tai kitaip, ne dabar, tai po metu ar desimtmeciu, ne mes, tai kiti ji butu padare. Taigi klausimo esme sit kur…
— …ka mes galime ir turime padaryti per ta laika — gal metus, gal desimtis metu niekas nezino, bet geriau orientuotis i trumpesni (termina — kol kiti mus pasivys?
— Taip.
— Kaip paprastai biina? — Dubletas ranka pareme skruosta. — Turi inzinierius apmatus ar tiesiog nori sukurti kazka amzino. Jis iesko uzsakovo. Arba uzsakovas iesko jo, ziurint, kuriam kurio labiau reikia. Uzsakovas pateikia technine uzduoti: „Panaudokite savo idejas ir savo zinias tokiam ir tokiam irenginiui ar tokiai ir tokiai technologijai sukurti. Irenginys turi buti tokiu ir tokiu parametru, pakelti tokius ir tokius isbandymus… technologija turi uztikrinti metine gaminiu iseiga ne maziau tiek ir tiek procentu. Suma tokia ir tokia, terminas toks ir toks. Sankcijos pagal nustatyta tvarka.” Pasirasoma sutartis — ir dirbk… Ir mes turime schema, norime ja pletoti toliau. Bet jei dabar ateis uzsakovas su storu kapsu ir pasakys: „Va pinigai, pritaikykite savo metoda patikimam masiniam
