— Vadinasi, mes savo darbe niekur nesidesim nuo tu it gyvenimo prasme baisiu ir mislingu savoku: zmogaus interesai, charakteriai, norai, geris, blogis… ir, gal but, net siela? Atsisakysiu tarnybos.
— Neatsisakysi. Beje, ar tokios jau mislingos tos savokos? Juk gyvenime visi zmones supranta, kas ir kaip juose. Na, pavyzdziui, apsvarsto biauru poelgi ir sako: „2inote, juk tai nieksybe.” Ir visi sutinlka.
— Visi… isskyrus pati nieksa. Kas, beje, labai esminga… — jis plekstelejo rankomis sau per sonus. — Ne, as taves nesuprantu. Tau maza nudegti su paprastuciu zodziu „supratimas” — nori duoti „gerio” ir „blogio” uzdavinius. Masina potekstes neuzciuopia, juoku nesupranta, geri ir blogi demisi abejingai… Kodel tu juokiesi?
Mane is tikruju apeme juokas.
— As nesuprantu, kaip tu gali nesuprasti manes? Juk tu — tai as!
— Tai neesminis dalykas. Visu pirma — as tyrinetojas, o jau paskiau Krivoseinas, Sidorovas, Petrovas! — ji aiskiai pagavo diskusinis nirsulys. — Kaip mes dirbsime, tiksliai nesuvokdami reikalo esmes?
— Na-na… kaip buvo dirbama, sakysim, elektrotechnikos mokslo ausroje. Tuomet visi zinojo, kas yra flogistonas, bet niekas ne supratimo neturejo apie itampa, sroves stipruma, induktyvuma. Amperas, Volta, Henris, Omas tuomet dar tebebuvo viso la: bo tik pavardes. Itampa budavo nustatoma liezuviu, kaip dabar iberniuksciai nustato, ar tinkama ibaterijele. Srove badavo aptinkama ipagal vario nuosedas ant kaitodo. Betgi dirbo zmones. Ir mes… kas tau?
Dabar dubletas eme kvatotis susiriesdamas.
— Isivaizduoju, mazdaug po poros desimtmeciu kazkieno matavimo vienetas bus — „krivoseja”. Vai, negaliu!
As taip ir kritau ant tachtos.
— Ir bus „krivosejmetras”… nelyginant ommetras!
— Ir „mikrokrivosejos”… arba priesingai — „megakrivosejos” — sutrumpintai „megakri”… Oi!
Smagu prisiminti, kaip mes zvingavom. Mes buvom aiskiai neverti savo atradimo. Issijuokeme. Surimtejome.
— Istoriniai pavyzdziai — jie, zinoma, ikvepia, — pasake dubletas. — Bet ne tas. Galvanis galejo kiek tinkamas klysti del „gyvunines elektros”, Zejebekas galejo primygtinai tvirtinti, kad termoporose atsiranda ne termoelektra, o „termomagnetizmas” — reiskiniu prigimtis nuo to nekitejo. Anksciau ar veliau prisikasdavo iki tiesos, nes ten svarbiausia buvo informacijos analize. Analize! O cia — sinteze… Ir cia gamta zmogui ne virsininkas: ji kuria savo sistemas — jis savo. Vieninteles tiesos zmogui siame darbe yra galimybes ir tikslas. Galimybiu mes turime. O tiksla? Mes jo nepajegiame suformuluoti…
— Tikslas paprastas: kad viskas butu gerai.
— Vel? — Dubletas paziiirejo i mane. — O toliau prasides vaikiski plepalai tema „Kas yra gera ir kas yra bloga?”
— Nereikia vaikisku plepalu! — emiau maldauti as. — Operuosime tomis laisvomis savokomis, kad jas kur nezinia: gera, bloga, troskimai, poreikiai, sveikata, gabumai, kvailumas, laisve, ilgesys, princiipingomas. Ne todel, kad jos mums patiktu. Tiesiog kitu nera. Nera!
— To as negaliu gincyti. Tikrai kitu nera, — atsiduso dubletas. — Oi, jauciu, cia bus darbelio!
— Ir imkim mintis sakyti iki galo. Taip, reikia, kad viskas butu gerai. Reikia, kad visi atradimo panaudojimo biidai, kokius mes atskleisim gyvenimui, pasauliui… kad mes butume tikri, jog jie nepadarys zmonems zalos, o tik iseis jiems i nauda. Ir diskusija, kokiais vienetais matuojama nauda — atidesim geresniems laikams. As nezinau, kokiais vienetais.
— Krivosejomis, — nesusilaike dubletas.
— Na, uzteks tau! Bet as zinau ka kita: pasaulines klases nevidono vaidmuo man ne prie sirdies.
— Man irgi. Mazutis klausimas: tu turi ideja?
— Kokia ideja?
— Buda, kaip panaudoti „masina motina”, kad ji skleistu visuomeneje tik geri. Supranti, mokslo istorijoje tai butu beprecedentinis budas. Niekas israsta ir dabar israndama tokios nuostabios savybes neturi. Vaistais galima nunuodyti. Elektros srove galima ne tik namus apsviesti, bet ir kankinti. Arba paleisti raketa su kovine galvute. Ir taip visame kame…
— Neturiu as kol kas kbnkrecios idejos. Mes dar mazai zinome. Tyrinesime „masina motina”, ieskosime to budo. Jis turi buti. Nesvarbu, kad jis neturi precedento moksle — musu atradimas taip pat neturi. Juk mes sintetinsime ta sistema, kuri daro ir gera, ir pikta, ir stebuklus, ir kvailystes — zmogu!
— Ka gi, viskas teisingai, — pagalvojes sutiko dubletas. — Rasime mes ta didiji buda ar nerasim, taciau be panasaus tikslo tokio darbo neverta ne imtis. Zmones siaip taip ir be musu daro…
— Taigi — uzbaigsim posedi kaip dera? — pasiuliau as. — Sudarysime daiibo programa? Kaip sakoma sutartyje: mes, zemiau pasirase: 2emes Zmonija, toliau vadinama „Uzsakovu”, is vienos puses, ir Sistemologijos instituto nauju sistemu laboratorijos vedejai Krivoseinas V. V. ir Krivoseinas V. V., toliau vadinami „Atlikejais”, is antros puses, sudareme sia sutarti…
— Ka jau cia vinguriuosi su sutartim ir technine uzduotim — juk Uzsakovo interesus siuo atveju mes patys atstovaujam. Pradekim tiesiai!
Jis atsistojo, nukele nuo spintos magnetofona „Astra-2”, padejo ji ant stalo, ijunge mikrofona. Ir mes: as, Valentinas Vasiljevicius Krivoseinas, trisdesimt ketveriu metu nuo gimimo, ir mano dirbtinis antrininkas, isvydes dienos sviesa pries savaite — du nesentimentalus, ironiskos mastysenos zmones — istareme priesaika.
Is salies tai, tur but, atrode ispustai ir komiskai. Neaidejo fanfaros, neslamejo veliavos, neapmire „ramiai” kursantu gretos — blysko parycio dangus, mes stovejome pries mikrofona vienomis glaudemis, ir trauksmas is balkono mums salde kojas… Bet prisiekeme mes rimtai.
Taip ir bus. Kitaip — ne.”
SESTAS SKYRIUS
Jei tu, grizes nakti namo, per klaida vietoj vandens isgerei ryskalo, isgerk ir fiksazo, kitaip darbas nebus padarytas iki galo.
„Kita diena mudu ememes laboratorijoje rengti informacijos kamera. Atitvereme kambaryje dvieju metru is dvieju aikstele, apstateme ja genitakso skydais ir pradejome jungineti visus mikrofonus, analizatorius, liestuvus, objektyvus — visus siustuvus, anksciau vaizdingai ismetytus sen ir ten po „masinos motinos” blokus. Ideja tokia: kameroje patalpinamas gyvas objektas, jis joje vartaliojasi, ganosi, pesasi su panasiais i save ar tiesiog vaikscioja, apnarpliotas siustuvais, o i masina perduodama informacija sintezei.
„Gyvieji objektai” ir po siai dienai ramiausiai valgo ankstyvuosius siltlysviu kopustus savo gurbuose koridoriuje. Tarp musu su dubletu nuolat kildavo kivircai: kuriam juos apkuopti? Tai triusiai. As iskeiciau juos su bionikais i sleifini oscilografa ir generatorine lempa Gl-250. Vienam triusiui (albinosui Vaskai) ant galvos kazkas panasu i bronzine karuna is kiausan iaugintu elektrodu encefalogramoms.
Geguzes septinta atsitiko nors ir nereiksmingas, bet apmau dus nemalonumas. Paprastai mes su dubletu gana darniai koordinuodavome visus reikalus, kad nepasirodytume drauge zmonese ir nekartotume viens kito. Taciau ta triskart prakeikta eksperimentiniu junginiu laboratorija bet ka isves is pusiausvyros!
Dar ziema as joje uzsakiau universalia biosiustuvu sistema: paruosiau brezinius, montazine schema, israsiau is sandelio visas reikalingas medziagas ir detales — liko tik surinkti. Ir ligi siandien nieko nepadaryta! Sistema laikas montuoti kameroje, o jos nera… Beda ta, kad toj ju laboratorijoj — chroniskas vedeju tekamumas. Vienas perduoda reikalus, kitas priima — dirbti, suprantama, negalima. Paskiau naujasis vedejas aiskinasi situacija, vykdo reformas ir diegia sumanymus (nauja sluota svariai sluoja) — darbas vel stovi. Tuo laiku Isiutinti uzsakovai kelia skandalus, eina su nuolankiu prasymu pas Arkadiju Arkadjeviciu — ir naujasis vedejas perduoda reikalus supernaujam, tas… zodziu, vel is pradziu. As ir meistrus betarpiskai stengiausi paveikti, spiriteliu jiems gerinausi, deficitiniu tranzistoriu P 657 kiseniniams imtuvams suieskodavau — ir viskas tusciai.
Neseniai issiseme rezervas norinciu tapti tos uzkeretos laboratorijos vedeju, ir jos emesi H. Ch. Chilobokas. Kaip antraeiliu pareigu, zinoma, uz puse atlyginimo.
