Haris — jis jau toksai: bet kam griebsis vadovauti, bet ka organizuoti, tvarkyti, aprepti, kad tik nepasiliktu akis i aki su gamta, su tais baisingais prietaisais, kuriems neisakysi ir neatsakysi neigiamai, kurie rodo tai, kas yra ir ka reikia perprasti.
Ta diena as vel paskambinau meistrui Gavriuscenkai. Vel isgirdau neaisku mykima apie montazinio laido, „atsparu” stygiu — visiskai suzverejau ir numoviau aiskintis su Hariu.
Is ikarscio as nepastebejau, kad Chilobokas kiek apstulbes, ir issakiau jam viska. Pagrasinau uzsakyma atiduoti moksleiviams ir taip galutinai uztraukti geda jo laboratorijai.
O grizes i fligeli, as uztikau savo mielaji dubleta: jis vaiksciojo po kambari ir tramde riisti. Pasirodo, jis buvo pas Chiloboka penkiomis minutemis anksciau uz mane” ir tarp ju ivyko lygiai toks pat pokalbis.
Uf… gerai, kad mes nors nesusidurem ten.
Nutareme per pirmuosius bandymus issiversti be universalios sistemos. Darbui su triusiais uztenka tu siustuvu, kuriuos turime. O kai vel uzsiimsim objektu „hemo sapiens”… gal apie ta laika eksperimentiniu irenginiu laboratorijoje atsiras lemtas vedejas.
Mokslines tarybos posedis ivyko geguzes 16-ta. Isvakarese mes dar karta pergalvojome, ka reikia ir ko nereikia sakyti. Nutareme paskelbti ir motyvuoti (spekuliatyviai) pradine ideja, kad, laisvos informacijos veikiama, elektronine masina su atsitiktiniu perjungimu elementais gali ir turi konstruoti pati save. Darba apibudinsime kaip eksperimentini tos idejos patikrinima. Ribu, kurias masina gali pasiekti konstruodama save, nustatymui pareikalausime tokiu ir tokiu irengimu, medziagu, prietaisu — sarasa pridesime.
— Protams is anksto paruosti, lygiai kaip ir tiekimo skyriui, tai bus pats tas, — pasakiau as. — Vadinasi, taip ir referuosiu?
— O kodel biitent tu referuosi? — dubletas karingai islenke desini antaki. — Kai triusiu gurbus kuopti — tai as, o i moksline taryba tu? Kas per dirbtiniu zmoniu diskriminacija? Primygtinai reikalauju mesti burtus!
…Va taip ir isejo, kad as nekaltai isiprasiau papeikima „uz netaktiska elgesi instituto” mokslineje taryboje ir uz siurkstuma technikos mokslu daktaro I. I. Voltampernovo atzvilgiu”.
Ne, is teisybes apmaudu. Kad jau bent mane pati buves lempines elektronikos stumbras, nusipelnes respublikos mokslo ir technikos veikejas, technikos mokslu daktaras, profesorius Ipolitas Ilarionovicius Voltampernovas (ak, kodel as ne konferansje!) butu uzsipuoles savo tiradomis: „O ar zino inzinierius Krivoseinas, siulantis patiketi masinai laisvai, taip s-kant, be aiskios krypties ir tikslo, kaip jai patiks konstruoti save pacia, ar zino, kiek milzinisko ir, dristu sakyti, isisamoninto — taip, butent, isisamoninto! — darbo ideda kvalifikuociausi musu instituto specialistai, kol parengia techninius apskaiciavimus ir projektus elektroninems sistemoms? Kol paruosia tu sistemu blokus? Ir tu sistemu elementus? O ar isivaizduoja pries mus vulgarizuojantis inzinierius bent optimalaus lempos 6N5 trigerio, projektavimo, taip s-kant, metodika? Ir ar neatrodo inzinieriui Krivoseinui, jog jis savo prasimanymais, kad masina,
taip s-kant, susidoros su optimaliniu konstravimu geriau, nei specialistai — izeidzia dideli skaiciu instituto bendradarbiu, atliekanciu, dristu sakyti, svarbius liaudies ukio darbus? Manau, turiu teise paklausti inzinieriu: ka tai duos?..” Ir kiekvienasyk zodis „inzinierius” daktaro lupose skambejo it kazkoks vidurys tarp „studento” ir „kales vaiko”.
Dar nieko, jei butent as, atsakydamas gerbiamam profesoriui, buciau primines, kad panasus uzgaulumas, matyt, vedziojo jo plunksna praejusiais laikais, kai jis rase demaskuojancius straipsnius apie „reakcini kibernetikos pseudomoksla”, bet, paputus kitiems vejams, norom nenorom teko ir jam imtis darbo. Ir be reikalo profesorius baiminasis likti nuosalyje, igyvendinus sia ideja; blogiausiu atveju jis galis grizti prie pusiau mokslines zurnalistikos. Ir isvis laikas butu isisamoninti, kad mokslas kuriamas, panaudojant pasisakymus, susijusius su dalyko esme, o ne demagoginiais ispuoliais ir alavine gerkle…
Kaip tik po siu uzstenografuotu fraziu Voltampernovas pradejo meslungiskai ziopcioti ir stvarstytis uz virsutines svarko kisenes.
Bet, pilieciai, juk ten buvau ne as! Pranesima dare mano dirbtinis antrininkas, sukurtas tiksliai pagal siuloma metodika… Po to jis tris dienas vaiksciojo piktas ir susikonfuzijes.
Apskritai kalbant, ji galima suprasti!
(Beje, ta minute, kai Azarovo pasirasytas isakymas del papeikimo pasieke kanceliarija, netoliese atsiduriau kaip tik as. Ir kaip tik man, dirstelejusi pro duris, stacioke kanceliarijos virsininke Aglaja Mitrofanovna Garaza prie didziausios publikos suriko;
— Draugas Krivoseinai, jums cia papeikimas! Uzeikite ir pasirasykite!
As — kaip mopsiukas — uzejau ir pasirasiau… Na, ar ne piktas likimas?)
Beje, dievai jo nemate, to papeikimo. Svarbiausia, patvirtino tema! Ja palaike pats Azarovas. „Idomi ideja, — pasake jis, — ir gan paprasta, galima patiOsrinti.” — „Bet juk tai nealgoritmuojama uzduotis, Arkadijau Arkadjeviciau, — priestaravo docentas Priscepa, ortodoksiskiausias musu instituto matematikas. — „O ka, jei nealgoritmuojama, tai ji ir nereikalinga?” —
atreme akademikas. (Klausykit, klausykit!) — Musu laikais mokslinio ieskojimo algoritmas — ne formaliosios logikos taisykliu rinkinys.” Cia tai Ibent! Juk Azarovas visada neprielankiai ziurejo i „atsitiktines paieskas”, as gi zinau. Kas tai? Nejau ji paverge dubleto pranesimo logika? O gal but, pagaliau prabudo sefo moksline tolerancija? Tuomet mes su juo sutarsime.
Zodziu, astuoniolika „uz”, vienas (Voltampernovas) „pries”. Atsargusis Priscepa susilaike. Dubletas, kaip neturintis mokslinio laipsnio ir vardo, balsavime, nedalyvavo. Netgi Chilobokas balsavo „uz”, ir jis tiki musu darbo sekme. Neapvilsime, Gavriuia, nebijok!
Beje, dubletas pasigaves atnese sukreciancia naujiena: Chilobokas raso daktaro disertacija!
— Apie ka gi?
— Uzdara tema. Moksline taryba patvirtino busimo posedzio darbotyarke, joje buvo punktas: „Apsvarstyti H. Ch. Chiloboko darba prie disertacijos technikos mokslu daktaro laipsniui igyti. Tema uzdara, grifas — „visiskai slaptai”. Va taip, sedime iaboratorijaje ir atsiliekame nuo iposlinlkiu moksle.
— Uzdara tema — kaip prabangiai! — As net lituokli padejau i sali; pokalbis vyko laboratorijoje, mes montavome siustuvus kameroje. — Kaip apsukriai. Jokiu viesu publikaciju, jokios auditorijos per gynima… Sss, draugai: visiskai slapta! Visi vaiksto ant pirstu galu ir is anksto reiskia pagarba.
Naujiena labai iskaudino. Cia kandidatines negali apginti, o Haris i daktarus musasi. Ir issimus, „technika” zinoma: issirenka kur nors ruosiama (ar netgi paruosta) slapta schema arba konstrukcija ir, panaudodami neviesus pirminius saltinius, ataudzia ja kompiliacine chaltura. Ir uz rankos nenutversi…
— E, galu gale ne jis pirmas, ne jis paskutinis! — as vel emiausi lituoklio. — Galvok dar apie ji… savu darbu uztenka.
— Be to, uz musu tema balsavo, — pritare dubletas. — Haris savas vaikinas! Zinoma, butu galima pabandyti ji bent kiek sitaji… tik ar verta prasideti?
Apskritai, mums buvo truputi nejauku. Stebedamas jegas kaupiancio sukciaus sekme, as visada darausi kaip nesavas: mintyse jauciu pasipiktinima ir pradedu save niekinti uz ismintinga santuruma… O juk prasideti ir is tikruju neverta. Me ana koki rimta darba turime dviese, o mano padetis dar netvirta — argi verta terliotis? O be to, prasideti su Hariu Chiloboku… Karta mudu su Ivanovu bandeme suciupti ji plagijuojant. Valera kalbejo seminare, viska irode. Na, o naudos tik tiek, kad moksline taryba rekomendavo Chilobokui perdirbti straipsni. Uztat paskui jis mus kaip apderge…
O ir apskritai tie visuomeniniai snukiu dauzymai publikos akyse, svarstymai, po kuriu zmones paliauna sveikine viens kita — ne man. Ju metu as jauciu nenumaldoma nora begti i laboratorija, ijungti prietaisus, uzrasineti matavimu rezultatus ir tuo duoti zmonems naudos… Sit jei galetum laboratoriniu budu priveikti tokius, kaip Haris — taip sakant, inzinerines minties pastangomis…
O verta pagalvoti. Sis faktas, kad voltampernovai ir chilobokai isrieda i platu mokslo vieskeli, rodo aisku protingu zmoniu stygiu. Ir tokie dalykai moksle, kur intelektas — pagrindinis zmogaus vertes matas. O kaip su kitomis profesijomis? Iskabina skelbimus: „Reikalingi tekintojai…”, „Reikalingi inzinieriai ir technikai, buhalteriai ir tiekejai…” Bet niekas neiparasys: „Reikalingi protingi zmones. Aprupinami butu.” Nedrista, ar ka? O gal butu nera? Pradzioje galima ir be butu… Ka gi cia slepti: reikia protingu zmoniu, oi, kaip reikia! Ir i A grupe, ir i B grupe, ir i antstata. Gyvenimui reikia, visuomenes raidai.
— Reikia… dubliuoti protingus zmones! — isposkinau as. — Protingus, veiklius, dorus! Oi, Valia, tai puikiausia dirva atradimo panaudojimui!
Jis pasiziurejo i mane su neslepiamu apmaudu.
— Aplenke, nelabasis…
