susideda ne is pavadinimu, o is strukturiniu medziagu. Ir vis delto ji prasinejo amoniako, fosforo rugsties, cukraus, o ne degtines ir ne strichnino. Savo protu suvoke, kad degtine — nuodai, be vadoveliu. O ir tave ji sukure ne pagal vadovelius ir ne pagal medicinos enciklopedija — is naturos…
— Tu be reikalo taip uzsipuoli biologija. Joje yra tai, ko mums reikia: zinios apie gyvybe, apie zmogu. Na, pavyzdziui… — jis labai norejo mane itikinti, buvo matyti is jo pastangu, — ar tu zinai, kad salyginiai refleksai susidaro tik tuomet, kai salyginis idirgiklis ima veikti anksciau, negu nesalyginis? Priezastis atsiranda anksciau uz pasekme, supranti? Nervu sistemoje pasaulio priezastingumas uzrasytas pilnutiniau, negu filosofijos vadoveliuose! Ir biologijoje naudojami tikslesni terminai, negu kasdieniniame gyvenime. Nagi kaip rasoma romanuose?Js nesuprantamo siaubo jam issiplete akiu vyzdziai ir dazniau eme plakti sirdis.” O ko cia nesuprasti: pradejo veikti simpatikus! Sit, prasau… — jis skubomis paskiaide savo zaliaja biblija, —,„..simpatiniais nervais sklindanciu impulsu poveikyje: a) susitraukus radialiniam akies raineles raumeniui, iss plecia akiu lelytes; b) padazneja ir sustipreja sirdies tvinksniai…” Tai jau arciau reikalo, a?
— Be abejo, arciau, tik kiek? Ar tau neateina i galva, kad ne mes, o biologai butu sintetine zmogu, jei butu pasieke rimtu laimejimu biologijoje?
— Bet mes, remdamiesi ju ziniomis, galesime isanalizuoti zmogu.
— Isanalizuoti! — As prisiminiau „Streptocido striptiza su tirtuliu…”, savo nevykusius bandymus prie pamisimo slenkscio, lauza is perfojuostu — ir sukilau. — Gerai! Mesim darba, iskalsim visus vadovelius ir recepturinius zinynus, ismoksim baisybe terminu, Isitaisysim laipsnius ir plikes ir po trisdesimties metu grisim prie miisu darbo, kad suklijuotume etiketes! Cia — kreatino fosfatas, o ten — grudu glitinas… simtai milijardu pavadinimu. As jau bandziau analizuoti tavo atsiradima, man gana. Analitinis kelias mus velniaizin kur nuves.
Zodziu, mes nesusitareme. Tai buvo pirmas atsitikimas, kai kiekvienas is musu liko prie savo nuomones. As ir iki siol nesuprantu, kodel jis, inzinierius sistemotechnikas, sistemologas, elektronikas… na, zodziu, mano antrasis as, pasuko i biologija? Mes turime eksperimentini irengini — tokio jis ne vienoje biologijos laboratorijoje neras, — reikia daryti bandymus, sisteminti rezultatus ir stebejimus, nustatyti bendrus desningumus — butent bendrus, informacinius! Biologiniai — palyginti su jais — zingsnis atgal. Taip visi daro. Be to, tik sitaip ir galima ismokti kaip reikiant valdyti „masina motina”, juk ji visu pirma — informacine masina.
Gincai tesesi ir kitomis dienomis. Mes karsciavomes, uzsipuldinejome kits kita. Kiekvienas ieskojome irodymu savo naudai,
— Technika privalo ne kopijuoti gamta, o papildyti ja. Mes ketiname dubliuoti gerus zmones. O jeigu geras zmogus slubas? Arba ranka fronte prarado? Arba jo sveikata niekam tikusi? Juk ar zmogus naudingas visuomenei, paprastai suzinome, kai jis jau subrendes, o dar dazniau — senyvas; ir sveikatele nebe ta, ir psichika nuvarginta… Tai ka, mes visa tai turime atkurti?
— Ne. Reikia rasti buda, kaip istaisyti dubletu kliaudas. Lai jie bus sveiki, puikaus sudejimo, grazus…
— Na va, matai!
— Ka „matai”?
— Nagi juk norint pataisyti dubletus, reilcalinga biologine informacija apie gera kuno sudejima, apie derama isore. Biologine!
— O cia jau nesuprantama. Jei masina be jokio biologinio pasiruosimo atgamina visa zmogu, tai kam jai ta informacija, prireikus atkurti zmogaus dalis? Juk pagal biologijos zinias nei zmogaus, nei jo rankos nepadarysi… Keistuoli, kaip tu nesupranti, kad mums negalima gilintis i visas zmogaus organizmo detales? Negalima, susipainiosime, juk tu detaliu nesuskaiciuojami milijardai ir ne dvieju nera vienodu! Gamta dirbo ne pagal valstybinius standartus. Todel dubletus reikia taisyti, pagal isorinius integralinius pozymius reguliuojant „masina motina”… staciai pasakius, sukiojant rankeneles!
— Na, zinai! — jis skesciojo rankomis, traukesi i sali.
Asi skesciojau rankomis, traukiausi i kita puse.
Tokia padetis pradejo veikti nervus. Mes pakliuvome i logine aklaviete. Skirtingas poziuris i tolesni darba — dalykas nebaisus; galu gale galima bandyti ir vienaip, ir kitaip, o kas teisus — lems rezultatai. Protu neaprepiama buvo, kad mes nesuprantame kits kito! Mes — du informaciskai vienodi zmones. Ar yra tuomet isvis teisybe pasaulyje?
Ta pamaina, kai dubletas dirbo laboratorijoje, asl emiau skaitineti jo surinktus biologijos veikalus. Gal as ir tikrai nepajutau sio mokslo skonio, esu pries ji nusistates nuo senu — mokykliniu — laiku, o dabar perskaitysiu, persiimsiu juo ir susizavejes murmesiu: „Cia tai bent!” Nepersiemiau. Be abejo, idomus mokslas, daug pamokanciu smulkmenu (bet tik smulkmenu!) apie organizmo veikla, geras mokslas bendram lavinimuisi, taciau ne tai, ko mums reikia. Aprasomasis ir apytikslis — ta pati geografija. Ka jis jame rado?
As inzinierius — tuo viskas pasakyta. Per desimti darbo metu mano psichika tvirtai uzvalde masinos, tarp ju as jauciuosi ramus. Masinos visiskai paklusta protui ir rankoms, jose viskas apibrezta: taip — tai „taip”, ne — tai „ne”. Ne kaip zmonese: „Taip, bet…” — ir toliau eina fraze, uzbraukianti „taip”. O juk dubletas — tai as.
Mes jau ememe vengti to varginancio ginco, dirbome tyledami. Gal viskas susitvarkys, ir mudu suprasime vienas kita… Informacine kamera buvo beveik baigta. Dar diena dvi, ir i ja bus galima suleisti triusius. Ir tuomet atsitiko tai, kas ankscia ar veliau turejo atsitikti: laboratorijoje nuaidejo telefono skambutis.
Ir anksciau skambedavo skambuciai. „Valentinai Vasiljeviciau, birzelio pirmai pristatykite reaktyvu nurasymo akta, antraip nebeduosime jums nieko is sandelio!” — buhalterija. „Draugas Krivoseinai, uzeikite i pirmaji skyriu”, — Johanas Johanovicius Kliapas. „Seni, paskolink savaitelei sidabro-nikelio akumuliatoriu!” nuosirdus vaikinas Fenia Zagrebniakas. Ir taip toliau. Bet sis skambutis buvo ypatingas. Kai tik dubletas pratare i rageli; „Krivoseinas klauso”, — jo veidas pasidare palaimingai kvailas.
— Taip, Lenuk, — ne prakalbo, o suburkavo jis, — taip… Na ka tu, mazyte, ne, zinoma… kiekviena diena ir kiekviena valanda!
As su ploksciareplemis rankose apmiriau prie kameros. Mano akivaizdoje grobiama mylima moteris. Mylimai Dabar as tai aiskiai supratau. Man pasidare karsta. As kimiai kostelejau. Dubletas pakele i mane svelnumo aptemdytas akis ir uzsikirto. Jo veidas tapo ruskanas ir liiidnas.
— Viena sekunde, Lena… — ir jis padave man rageli. — Se. Cia, tiesa sakant, tau.
As stveriau rageli ir surikau:
— Klausau, Lenocka! Klausau…
Beje, apie ka mudu su ja kalbejome, nebutina aprasineti. Ji, pasirodo, buvo komandiruoteje ir tik vakar grizo. Na, isizeide, zinoma, uz sventes. Lauke mano skambucio…
Kai as padejau rageli, dubleto laboratorijoje nebebuvo. Man irgi dingo noras dirti. As uzrakinau fligeli ir svilpaudamas patraukiau namo: apsiskusti ir persirengti vakarui.
Dubletas krovesi lagamina.
— Toli?
— I kaima pas teta, i uzkampi, i Saratova! I Vladivostoka purslu laizyti! Ne tavo reikalas.
— Ne, be juoku: kur tu? Kas yra?
Jis pakele galva, is padilbu zvilgtelejo i mane.
— Tu is tiesu nesupranti, kas yra? Ka gi, tai desninga: tu — ne as.
— Ne, kodel gi? Tu — tai as, o as — tai tu. Siaip ar taip, tokia buvo pradine pozicija.
— Tas k yra, kad ne, — jis uzsiruke cigarete, istrauke is lentynos knyga. — „Sistemologijos ivada” as paimsiu, tu galesi naudotis bibliotekos knyga… Tu pirmas, as — antras. Tu gimei, augai, lavinaisi, uzemei kazkokia vieta gyvenime. Kiekvienas zmogus uzima kazkokia vieta gyvenime; gera ar bloga, bet savo. O as neturiu vietos — uzimta! Viskas uzimta: pradedant mylima moterim, baigiant etatinem pareigom, pradedant tachta, baigiant butu…
— Nagi miegok, del dievo, ant tachtos, negi as pries?
— Neplepek nieku, argi cia svarbu tachta!
— Klausyk, jeigu tu del Lenos, tai… gal paeksperimentuokime dar ir… galime juk mes sau tatai leisti?
— Pagaminti antra Lena, dirbtine? — jis niuriai nusijuoke. — Kad ir ji trankytusi gyvenime, kaip keleivis be bilieto… Atpildas uz gyvybe — irgi sugalvojome, idiotai! Pirmieji visuomenes mokiniai vietoj medaliu apdovanojami zmogumi — tokiu pat, kaip jie, bet be vietos gyvenime. Geniali ideja, ka ir bekalbeti! As tai jau tiek to, kaip nors susitvarkysiu. O pirmieji mokiniai — liaudis islepinta, uzgaidi. Isivaizduok, pavyzdziui, Arkadijaus Arkadjeviciaus dubleta: akademikas A. A. Azarovas, bet be vadovaujamo instituto, be atlyginimo, be narystes akademijoje, be masinos ir buto — visai be nieko, vien asmenines savybes ir malonus prisiminimai. Kaip jis gyvens? — jis ikiso i lagamina ranksluosti, dantu, sepeteli ir pasta. — Zodziu, man uzteks. As daugiau nebegaliu taip dviprasmiskai
