— Ir tokiems zmonems tai bus tarsi atpildas uz gyvenima, — pletojau as minti. — Reikalingas tu zmogus visuomenei, moki vaisingai dirbti, dorai gyventi — vadinasi, verta pagaminti ir kita toki! Ar net keleta — darbo visiems rasis. Tuomet chilobokams teks susispausti…
Si ideja grazino mums savigarba. Mes vel pasijutome savo vietoje ir visa ta diena svajojome, kaip imsime dauginti talentingus mokslininkus, rasytojus, muzikantus, isradejus, didvyrius… Dievazi, tai buvo nebloga ideja!”
SEPTINTAS SKYRIUS
Mokslinis faktas: garsas „a” tariamas neitempiant liezuvio, vienu oro iskvepimu; jeigu tuo metu suciaupsime ir praziosime burna, girdesis „ma… ma…”. Tokia vaiko pirmojo zodzio kilme.
Vadinasi, ktidikis eina maziausio pasipriesinimo keliu. Ko gi dziaugiasi tevai?
„Pirmasias savaites as vis delto i dubleta zvilgciojau bugstaudamas: o ims staiga ir istis, subyres? Arba sukvailios? Dirbtinis tvarinys — kas zino. „Bet kur ten! Nusivares laboratorijoje, vakarais jis godziai sveisdavo desra su kefyru, gardziuodamasis teskendavosi vonioje, megdavo surukyti papirosa pries miega — zodziu, visai kaip as.
Po incidento su Chiloboku mudu kiekviena ryta kruopsciai aptardavome, kur kam buti, ka veikti, kada kuriam eiti i valgykla — netgi kokiu laiku praeiti kontroline budele, kad Vachtiorycius, smeksciojant veidams, suspetu uzmirsti, jog vienas Krivoseinas jau praejo. Vakarais mudu pasipasakodavome kits kitam, su kuo buvome susitike ir apie ka snekejomes.
Tik apie Lena nekalbejome. Tarsi jos ne nebuvo. As dargi jos nuotrauka paslepiau stalciuje. Ir jinai neskambino, neateidavo pas mane — buvo isizeidusi. Ir as jai neskambinau. Ir jis taip pat… Taciau ji vis tiek buvo drauge su mumis.
O buvo geguzis, poetiskas pietu geguzis — su melynais vakarais, lakstingalomis parke ir didziulemis zvaigzdemis virs medziu. Nubyrejo kastonu zvakes, parke prazydo akacija. Jos saldus, jaudinamai svaiginantis kvapas skverbesi i laboratorija, blaske demesi. Mudu jautemes nuskriausti. Ak, Lena, miela, aistringa, svelni, savimarsiska meileje Lena, kodel tu tik viena pasaulyje?
Stai kokius jaunuoliskus jausmus manyje pazadino atsirades dubletas „varzovas”! Iki siol tebuvo Iprastinis dvieju gyvenimo jau pamokytu zmoniu (Lena pries metus issiskyre su vyru; as turejau keleta lyrisku nusivylimu, po kuriu tvirtai uzsirasiau i viengungius) rysys, atsirandantis ne tiek del abipusio potraukio, kiek del vienatves, kuomet nei vienas, nei kitas neatsiduoda visiskai. Mudu mielai susitikinedavome, stengdavomes idomiai praleisti laika; ji pasilikdavo pas mane arba as pas ja; ryta mudu jausdavomes kiek nepatogiai ir su palengvejimu atsisveikindavome. Paskui mane vel traukdavo prie jos, ja prie manes… ir t. t. As buvau isimylejes jos grozi (malonu buvo stebeti, kaip vyrai ziuredavo i ja gatveje ar restorane), bet neretai nuobodziaudavau, klausydamasis jos sneku. O jinai… taciau kas supras moters siela? Man daznai kildavo jausmas, kad Lena laukia is manes kazko daugiau, bet as nesistengdavau issiaiskinti, ko butent… O dabar, kai radosi pavojus, kad Lena is manes gali atimti, as staiga pajutau, jog ji nepaprastai reikalinga man, jog be jos mano gyvenimas pasidarys tuscias. Taigi visi mes tokie!
Beje, kamera montuoti sekesi gerai. Sudetingame darbe svarbu suprasti kits kita — ir siuo atzvilgiu viskas klojosi idealiai: mes nieko neaiskindavome vienas kitam, paprasciausiai vienas uzimdavome kito vieta ir toliau montuodavome. Ne karto mes nesusigincijome, ar vienaip ar kitaip isdestyti daviklius, ar vienur ar kitur pastatyti perskyras ir ekranus.
— Klausyk, ar tau nekelia nerimo musu idilija? — paklause karta dubletas, priimdamas is manes pamaina. — Jokiu klausimu, jokiu abejoniu. Sitaip mes ir apsiriksime — visiskai sutardami.
— O kur desies! Mudu turim keturias rankas, keturias kojas, du skrandzius ir viena galva abiem: vienodas zinias, vienoda gyvenimo patirti…
— Bet mes juk gincijomes, priestaravome kits kitam!
— Mes tiesiog samprotavome drauge. Gincytis galima ir paciam su savimi. Zmogaus mintys — tik galimi poelgiu variantai, jos visada priestaringos. O elgtis tai mes smerkiames vienodai.
— Ta-aip… — nutese dubletas. — Bet juk tai niekam netinka! Dabar mes ne dirbame, o varomes i prieki: papildoma ranku pora — padvigubintas darbingumas. Bet pagrindinis musu darbas — mastyti. Ir va cia… klausyk, originale, mums reikia pasidaryti skirtingais!
As negalejau isivaizduoti, kokias rimtas pasekmes tures sis nekaltas pokalbis. O ju, kaip rasoma romanuose, ilgai nereikejo laukti.
Prasidejo nuo to, kad kilnojamame knygynelyje prie instituto dubletas nusipirko „Zmogaus fiziologijos” vadoveli aukstosioms kuno kulturos mokykloms. Nesiimu spresti, ar jis i tikruju nutare pasidaryti kitoks, negu as, ar jj suviliojo ryskiai zali virseliai auksiniais ispaudais, bet, vos atvertes jj, jis eme balbatuoti: „Ak tu!”, „Cia tai l)ent. tarytum butu skaites patrauklu detektyva, o paskui eme mane varginti klausimais:
— Tu zinai, kad nervu lasteles buna iki metro ilgumo?
— Tu zinai, ka valdo simpatine nervu sistema?
— Tu zinai, kas tai yra uzribinis slopinimas?
Ais, suprantama, nezinojau. Ir jis su visu neofito uzsidegimu isaiskino, kad simpatikai reguliuoja vidaus organu funkcijas, kad uzribinis slopinimas, arba „pesimumas”, esti nervu audiniuose, kai dirginimo jega virsija leistina riba…
— Supranti, nervine lastele gali atsisakyti reaguoti i stipru dirgikli, kad nesuirtu! Tranzistoriai taip negali!
Po sio vadovelio jis prisipirko visa kruva biologijos knygu ir zurnalu, skaitydavo juos iki apsvaigimo, cituodavo jam patikusias vietas ir isizeisdavo, kad as nesizaviu drauge su juo… O kuriu galu aa tureciau zavetis!”
Aspirantas Krivoseinas padejo i sali dienorasti. Taip, kaip tik taip viskas ir prasidejo. Sausose akademinese knygu ir straipsniu eilutese jis staiga pajuto ta salyti su tiesa, kuri anksciau patirdavo tik skaitydamas didziuju rasytoju kurinius (gilindamasis i pramanytu zmoniu isgyvenimus ir poelgius, zmogus pradedi kazka suvokti apie pati save). Tuomet jis nesusigaude, kodel fiziologijos zinios ji, kaip sakoma, sugriebe uz sirdies. Bet jis ne juokais sutriko, kai Krivoseinas originalas liko joms abejingas. Kaipgi taip? Juk jie vienodi, vadinasi, ir fiziologija jie turi vienodai suvokti… Vadinasi jis, dirbtinis Krivoseinas, ne toks?
Tai buvo pirmoji uzuomina.
,„..Po to, kai jis pramiegojes dusyk neisejo laiku i darba — sedejo su knyga iki ausros, — as neiskenciau:
— Susidometum tu mineralogija, ar ka, jeigu jau labai nori pasidaryti „skirtingu”, arba gamybos ekonomika! Bent miegotum normaliai.
Pokalbis vyko laboratorijoje, kur dubletas pasirode pirma valanda dienos, uzsimiegojes ir nesiskutes; as ryta nusigramdziau serius. Tokio neatitikimo butu pakake sugluminti pazistamiems is instituto.
Jis pazvelge i mane nustebes ir is auksto.
— Sakyk, kas tai per skystis? — jis parode i baka. — Kokia jo sudetis?
— Organine, o ka?
— Nelabai issamu. O kam „masina motina” naudojo amoniaka ir fosforo rugsti? Atsimeni: ji isstuksendavo formules ir kiekius, o tu lakstei po parduotuves kaip prakeiktas, stengeisi gauti. O kam stengeisi? Nezinai? Paaiskinsiu: masina is ju sintetino adenozintrifosforo rugsti ir kreatino fosfata — raumenu energijos saltinius. Supratai?
— Supratau. O „kalioso” markes benzinas? O rodano kalcis? O metilvioletas? O dar triju simtu pavadinimu reaktyvai kuriam galui?
— Kol kas nezinau, reikia biochemija paskaityti…
— Aha… O dabar as tau paaiskinsiu, kuriam galui as rupinausi tomis slyksciomis medziagomis: as vykdziau logines eksperimento salygas, laikiausi zaidimo taisykliu, ir ne daugiau. As nezinojau apie ta tavo superfosfata. Ir masina tikriausiai nezinojo, kad formules, kurias ji isstukseno dvigubu kodu, taip imantriai vadinasi, nes gamta
