zmoniu dubliavimui — ir ne jusu dalykas, kam man to reikia”. — sutarties nesudarysim, tiesa?
— Na, apie tai dar anksti kalbeti. Metodas neistirtas, neisbaigtas — kokia jis gali duoti produkcija! Rasi ir tu po poros menesiu subyresi, kas zino…
— Nesubyresiu. I tai verciau nedek vilciu.
— O man kas? Gyvenk, bene as pries?
— Aciu! Nagi ir chamas tu — nebegaliu! Staciai paskutinis chamas! Taip ir rezciau.
— Gerai, gerai, nenukrypk i sali, tu mane ne taip supratai. As kalbu apie tai, kad mes dar nezinome visu atradimo ypatumu ir galimybiu. Mes stovime pacioje kelio pradzioje. Palyginus, sakykim, su radiju, mes dabar esame Herco bangu ir Popovo kibirkstinio siustuvo lygyje. Kas toliau? Reikia tirti galimybes.
— Teisingai. Bet tai nekeicia dalyko. Vykdant tyrinejimus, kuriu rezultatai gali buti panaudoti zmogui ar zmoniu visuomenei pertvarkyti, reikia tureti aisku tiksla. O mums dabar nera is ko gauti dvieju masinrascio lapeliu su uzduotim. Ir nereikia. Reikia patiems nustatyti, kokie tikslai siuo metu iskilo zmogui.
— N-na… anksciau tikslai buvo neimantrus: islikti gyvam ir pratesti gimine. Kad juos pasiektu, zmogui tekdavo rupintis zveriena, kailiu nuo svetimo peties, ugnimi.. gintis vezdu nuo zveriu ir pazistamu, rausti molyje vieno kambario urva be patogumu, visa laika sitaip. Bet nudieneje visuomenej los problemos didziumoj issprestos. Dirbk kur nors — ir turesi pragyvenimo minimuma, ka ten! Neprapulsi. Ir vaiku isitaisyti galima — blogiausiu atveju ju auklejimu pasirupins valstybe… Vadinasi, dabar zmonese turi gimti nauji troskimai ir poreikiai.
— O, ju pernelyg daug! Zmones troksta komforto, pramogu, idomaus ir nejuodo darbo. Traukia juos rinktine draugija, visokie garbes simboliai — laipsniai, titulai, apdovanojimai. Geidzia jie puikiu apdaru, gardaus valgio, gerimu, geidzia idegti pliaze, geidzia naujienu, knygu, juoku, papuosalu, madingu naujoviu…
— Bet visa tai ne svarbiausia, velnias griebtu! Negali buti svarbiausia. Zmones nenori ir negali grizti i ankstyvesne primityvia buti, sunkia is siuolaikines aplinkos viska — tai naturalu. Bet ju siekimuose ir poreikiuose turi slypeti kazkoks tikslas? Naujas egzistencijos tikslas…
— Trumpiau sakant, kur gyvenimo prasme? Nuostabiai nauja problema, ar ne tiesa? Nusisnekejome. As ir zinojau, kad tuo baigsim! — Dubletas atsistojo, padare keleta mankstos judesiu, vel atsisedo.
Sitaip — pirma su juokeliais, o kuo toliau, tuo rimciau — pradejome ta visu svarbiausia sneka apie savo darba. Man ne karta pasitaike — prie konjako taureles ar siaip berukant — postringauti ir apie gyvenimo prasme, ir apie socialine visuomenes santvarka, ir apie zmonijos likima. Inzinieriai ir mokslininkai taip pat megsta pliauksti apie pasaulius, kaip namu seimininkes apie brangymeti ir paprociu smukima. Namu seimininkes pliauskia, kad itikintu savo rupestingumu ir dorybe, o tyrinetojai — kad pademonstruotu vienas kitam paziuru platuma… Bet sis pokalbis buvo nepalyginamai sunkesnis, nei anie inzinieriu tauskalai: mes varteme mintis, tartum uolu nuolauzas. Visas skirtumas slypejo atsakomybeje; pokalbi turejo lydeti darbai ir poelgiai — neklaidingi darbai ir poelgiai.
Miego mes jau nebenorejome.
— Gerai. Sutikime, kad gyvenimo prasme — poreikiu tenkinimas. Visu, kokiu sirdis uzsigeidzia. Taciau kokius zmoniu interesus ir poreikius galima patenkinti, kuriant naujus zmones? Juk dirbtinai pagaminti zmones patys tures interesu ir poreikiu! Uzburtas ratas.
— Ne tai. Gyvenimo prasme — gyventi. Gyventi pilnakraujiskai, laisvai, idomiai, kurybingai. Arba bent siekti to… o ka?
— „Pilnakraujiskai”! „Gyvenimo prasme”! „Siekimai”! — Dubletas pasoko nuo loveles, eme begioti po kambari. — „Interesai”, „poreikiai”… mama mieloji, kaip visa tai miglota! Uzpraeitame amziuje tokios apytiksles savokos butu buve kaip sykis, bet dabar… Kokia, po velniu, gali buti TU, jei nera tiksliu ziniu apie zmogu! Kokiu vektoriumi isreiksti troskima? Kokiais vienetais ismatuoti interesus?
(Tai mus glumino tada — glumina ir dabar. Mes pripratome prie tiksliu savoku: „parametrai”, „gabaritai”, „informacijos apimtis bitais”, „veiksmo sparta mikrosekundemis” — ir susidureme su siaubingai neaiskiomis ziniomis apie zmogu. Pasnekesiui jos tinka. Bet kaip, malonekite pasakyti, vadovautis jomis praktiniuose tyrimuose, kur viespatauja paprastas ir nuozmus desnis: jei tu kazka zinai netiksliai — vadinasi, tu to nezinai?)
— Uff… pavydziu tiems, kas isrado atomine bomba. — Dubletas sustojo, atsisliejo i balkono duru stakta. — „Dzentelmenai, sis itaisas gali sunaikinti simta tukstanciu zmoniu!” — ir iskart aisku, kad reikia statyti Ouk-Ridza ir Niu-Henforda… O musu itaisas, dzentelmenai, gali gaminti zmones!
— Vieni zmones tyrineja urana„. kiti stato gamyklas uranui praturtinti reikiamu izotopu… treti konstruoja bomba… ketvirti aukstais politiniais sumetimais isako… penkti numeta bomba ant sestu, ant Chirosimos ir Nagasakio gyventoju… septinti… palauk, o cia kazkas yra!
Dubletas smalsiai ziurejo i mane.
— Supranti, mes samprotaujame grieztai logiskai — ir negalime issipinklioti is paradoksu, negyvu klausimu, tokiu kaip „Kur gyvenimo prasme?” Ir zinai kodel? Gamtoje neegzistuoja Aplamai Zmogus. 2emeje gyvena skirtingi zmones — ir ju potroskiai skirtingi, daznai priesingi: sakysim, zmogus nori gerai gyventi ir todel isranda zudymo irankius. Arba tiesiog priestaringi: jaunuolis svajoja tapti didziu mokslininku, bet mokslo granita grauzti jam nesinori — neskanu. Ir sitie skirtingi zmones gyvena skirtingomis salygomis, atsiduria skirtin Ouk-Ridzas ir Niu- Henfordas — pramoniniai tyrimo centrai JAV, kur antrojo pasaulinio karo metu buvo sukurtos urano ir plutonio bombos. (Aut. past.)
gose aplinkybese, svajoja apie viena, verziasi i kita, o pasiekia trecia… O mes visus tempiame ant vieno kurpalio!
— Bet jei mes imsimes individu, be to, atsizvelgdami i visas aplinkybes… — dubletas susirauke. — Susipainiosim — O tu noretum, kad viskas butu paprasciau, tarsi kurtume atminties blokus bortinei skaiciavimo masinai, taip? Ne tas atvejis.
— As suprantu, kad ne tas atvejis. Musu atradimas sudetingas, kaip ir pats zmogus, — nieko neatmesi, nesupaprastinsi, kad butu patogiau dirbti. Bet kokios konstruktyvios idejos isplaukia is tavo galingosios minties, kad visi zmones skirtingi? Butent konstruktyvios, darbui.
— Darbui… m-taip. Sunku…
Pokalbis vel nuejo niekais. 2emai, salia namo, vejyje ose topoliai. Kazkas svilpaudamas prisiartino prie Iejimo. Is balkono patrauke saltis.
Dubletas beprasmiskai ziurejo i lempute, paskiau isikiso puse pirsto i nosi; jo veida iskreipe nirsus fiziologinio palengvejimo dziugulys. Mano desineje snerveje irgi buvo justi kazkoks nesmagumas, bet dubletas mane aplenke… As zvelgiau i save, knebinejanti nosi, ir staiga supratau, kodel, susitikes dubleta parke, jo neatpazinau. Is tikruju — ne vienas zmogus saves nepazista. Mes saves nematome — dargi pries veidrodi nesamoningai koreguojame mimika pagal atspindi, stengiames buti patrauklus, grazinames. Mes negirdime saves, nes musu paciu gerklu virpesiai pasiekia ausu bugnelius ne tik oru, bet ir kaulais bei galvos raumenimis. Mes nestebime saves is salies.
Ir todel kiekvienas zmogus sirdies gilumoje glosto save mintimi, kad jis ne toks, kaip visi, ypatingas. Aplinkiniai — kitas reikalas, su jais viskas aisku. Bet jis pats, sitas zmogus, kitoks. O tuo tarpu visi mes ir skirtingi, ir tokie pat, kaip visi.
Dubletas nusivale nosi, paskui pirsta, zvilgtelejo i mane ir, suprates mano mintis, nusijuoke.
— Tai kokie vis delto zmones — skirtingi ar vienodi?
— Ir skirtingi, ir vienodi. Galima padaryti kazkokia objektyvia isvada — ne is tavo kvailu manieru, zinoma. Kalbu apie technine naujos informacines sistemos — Zmogaus — gamyba. Technika gamina ir kitas sistemas: masinas, knygas, prietaisus… Bendra kiekvienam tokiam gaminiui — sistemai — vienodurnas, standartiskumas. Bet kurioje to paties tirazo knygoje viskas vienoda, iskaitant ir spaudos klaidas. Tam tikros serijos prietaisuose irgi: ir streles, ir skale, ir tikslumo klase, ir garantinis terminas. Skirtumai nereiksmingi: vienos knygos tekstas kiek ryskesnis, negu kitos, vienas prietaisas su ibrezimu arba prie aukstu temperaturu jis daro kiek didesne paklaida, negu jo kolega…
— …bet tikslumo klases ribose.
— Suprantama. Miisu mokslo kalba galima pasakyti, kad kiekvienos tokios dirbtines sistemos individualios informacijos apimtis, palyginus ja su visoms tos pacios klases sistemoms bendros informacijos apimtimi, niekingai maza. O su zmogum yra kitaip. Ir zmonese gludi bendra informacija: biologine, bendros zinios apie pasauli, bet kiekviename zmoguje yra milziniskas kiekis asmeniskos, individualios informacijos. Nepaisyti jos negalima, be jos zmogus — ne zmogus. Taigi zmones — ne standartiniai. Taigi…
— …visi meginimai rasti zmogui optimalius „parametrus” su ne didesne, kaip penkiu procentu leistina paklaida — tuscias laiko gaisinimas. Puiku! Tau nuo to pasidare lengviau?
— Ne. Bet tokia ruscioji tikrove.
