viena, ivairiu viniu — keturis simtus gramu…” Cia as cituoju ne skrodimo protokola, isidemekite, o ligos istorija — as pats dariau skrandzio rezekcija. Pacienas isgijo nuo savizudybes manijos, gyvas tikriausiai ir siandien. Taigi, — profesorius is savo erudicijos aukstumu zvilgtelejo i Krivoseina, — mokslo dalykuose geriau nesiorientuoti nei i religinius fanatikus, nei i pasauliecius psichopatus… Ne, ne! — pamates is Krivoseino akiu, kad sis troksta atsikirsti, jis pakele rankas. — Uzteks gincytis. Ryzkites, nekliudysiu. Neabejoju, kad jus butinai pameginsite reguliuoti medziagu apykaita kokiais nors masininiais, elektroniniais budais…
Vano Aleksandrovicius, susimastes ir nuvarges, paziurejo i aspiranta, nusisypsojo.
— Gaudyti ziburiuota pauksti plikomis rankomis — kas gali buti geriau! O ir tikslas sventas: zmogus be ligu, be senatves —
juk ir senatve ateina, sutrikus medziagu apykaitai… Pries koki dvidesimt metu as, tikriausiai, ir pats biiciau leidesis uzdegamas sia ideja. Bet dabar… dabar man reikia daryti tai, ka tikrai galima padaryti. Nors tai bCitu ir piliules…
Krivoseinas pasuko i skersgatvi link Sistemologijos instituto ir vos nesusidure su augalotu zmogumi melynu, ne pagal ora siltu apsiaustu. Is netiketumo abu pasimete: Krivoseinas, praleisdamas sutiktaji, pasitrauke kairen — anas zenge zingsni i desine. Paskui, uzleisdami viens kitam kelia, abu zingtelejo i kita puse. Zmogus su nuostaba zvilgtelejo i Krivoseina ir sustingo.
— Prasau atleisti, — murmtelejo tas ir nuzygiavo toliau.
Gatve buvo tyki, dyka — veikiai Krivoseinas isgirdo zingsnius uz nugaros, atsigreze: zmogus su apsiaustu, kiek atsilikes, ejo paskui ji. „Tai bent Anisimovas! — pralinksmejo aspirantas. — Sekli prilipde, atkaklus vyras!” Jis isbandymui paspartino zingsni ir uzgirdo, kaip anas irgi eme tankiau minti. „Et, ma ji galas! Betriiko dar, kad imciau pedas metyti.” Krivoseinas pradejo eiti ramiai, krypuodamas. Vis delto nugara nemaloniai dilgino, mintys grizo i tikrove.
„Vadinasi, Vdlia vel padare eksperimenta, o igal ir ne viena? Nepavyko: lavonas, virtes skeletu… Bet kodel jo darbais susidomejo milicija? Ir kur jis pats? Nuruko, tikriausiai, musu Valecka kur nors toliau, kol aistros aprims. O gal vis delto laboratorijoje?”
Krivoseinas priejo monumentalius, vingriais ketiniais rastais isgrazintus instituto vartus. Staciakampiai akmeniniai vartu stulpai buvo tokie apimlus, kad kairiajame laisvai tilpo leidimu biuras, o desiniajame — kontroline. Jis atidare duris. Senis Vachtiorycius, iskarses mokslo sergetojas, uz neauksto barjero knapsejo nosimi.
— Labas vakaras, — linktelejo jam Krivoseinas.
— Labas labas, Valentinai Vasiljeviciau! — atsiliepe Vachtiorycius, ne nesirengdamas tikrinti leidimo: kontrolinej apsiprato su nauju sistemu laboratorijos vedejo vizitais bet kuriuo dienos ar nakties metu.
Ieidamas i parka, Krivoseinas atsigreze: ilgsis su apsiaustu mindzikavo prie vartu. „Taip taip, balandeli! — dingtelejo Krivosleinui pamokoma mintis. — Leidimu sistema pasiteisina.”
Fligelio langai buvo neapsviesti. Tamsoje salia duru raudonavo papiroso ugnele. Krivoseinas pritupe po medziais, isiziurejo ir zvaigzdziu fone izvelge uniformine kepure ant zmogaus galvos. „Ne, uzteks man siandien milicijos. Reikia eiti i namus…” — jis syptelejo, pasitaise: „I jo namus.”
Jis pasuko link vartu, bet, prisimines subjekta su apsiaustu, stabtelejo. „E, jei sekamasis pades sekliui, bus ne pagal taisykles. Lai padirbeja.” Krivoseinas patrauke i priesinga parko gala — ten, kur virs ketiniu tvoros ieciu svyrejo seno azuolo sakos. Nusoko nuo sakos ant saligatvio ir nuejo i Akademini miesteli.
„Vis delto, ka jis ten padare? Ir kas tas vaikinas, sutikes mane aerouoste? Kaip telegrama suklaidino: palaikiau ji Valia. Bet juk panasus — ir labai. Nejau? Valia per tuos metus aiskiai nesedejo ranku sudejes. Mazvaikiai, ak, kokie mazvaikiai: kiekvienas stengesi irodyti, kad issivers be kito, susitikus po metu — pribloksti savo pasiektais rezultatais! Butent savo! Kaipgi, auksciausia nuosavybes forma… Sit ir pribloiskeme. Tustybe zudome didi darba. Tustybe, neismanymu, bailumu. Reikejo ne issilakstyti i visas puses, o is pat pradziu pasitelkti zmones, tikrus ir vertus zmones, kaip pavyzdziui, Vano Aleksandrovicius. Taip, bet tuomet as jo nepazinojau, o pabandyk ji privilioti dabar, kai jis dumia pro sali ir ziuri it nelabasis…”
…Viskas ivyko pavasari, kovui baigiantis, kai Krivoseinas tik pratinosi valdyti medziagu apykaita savyje. Isigilines i savo kuna, jis nemate pavasario zenklu, kol pavasaris pats neatkreipe jo demesio: nuo penkiaaukscio chemijos korpuso stogo ant Krivoseino nukrito kone pudo sunkumo ledtakas. Butu zvimbes jis centimetra kairiau — ir su medziagu apykaitos bandymais Krivoseino organizme, lygiai kaip ir su paciu organizmu, butu buve baigta. Bet ledtakas tik perkirto desine ausi, sulauze raktikauli ir partrenke zemen.
— Ai, nelaime! Ai, kokia nelaime!.. — atsigaiveledamas isgirdo jis Androsiasvilio balsa; profesorius klupojo salia, ciupinejo jo galva, atseginejo palta. — As ta komendanta nugalabysiu, sniego nevalo! — profesorius inirtingai pagrumojo kumsciu. — Eiti pajegsite? — jis padejo Krivoseinui atsikelti. — Nieko, galva palyginti sveika, raktikaulis suaugs per pora savaiciu,
galejo buti blogiau… Laikykites, as jus nuvesiu i poliklinika.
— Aciu, Vano Aleksandraviciau, as pats, — kiek begaledamas zvaliau atsake Krivoseinas, nors galvoje uze, dargi nusisrypsojo per jega. — As nueisiu, sicia arti…
Ir sparciai, vos ne begte pasileido pirmyn.?
Krauja is ausies jam iskart pavyko sustabdyti. Bet desine ranka maskatavo kaip botagas.
— As paskambinsiu jiems, kad paruostu elektroadata! — suktelejo ikandin profesorius. — Gal susius ausi!
Savo kambaryje pries veidrodi Krivoseinas klijuojamaja juosta sulipde per kremzle I dvi dalis perplesta ausi, tamponu nuvale sukresejusi krauja. Su ausim jis susidorojo mikliai: po desimties minuciu vietoj ka tik buvusio plysimo liko vien sviesiai rozinis randas su kraujuotu puliu slakeliais, o po pusvalandzio isnyko ir tas. O kol suaugo raktikaulis, teko visa vakara tysoti lovoje ir susikaupus isakineti kraujo indams, liaukoms, raurrienims; kauluose kur kas maziau biologinio tirpalo, negu minkstuose audiniuose.
Ryta jis nusprende pasiklausyti Androsiasvilio paskaitos. Noredamas atsisesti atokiai, kad nekristu i akis, i auditorija atejo kiek anksciau ir — susidure su profesorium: tas nurodinejo studentams, kur iskabinti plakatus. Krivoseinas atsitrauke atbulas, bet buvo per velu.
— Kodel jus sicia? Kodel ne klini… — Vano Aleksandrovicius uzsikirto, nenuleisdamas isplestu akiu nuo aspiranto ausies ir desines rankos, sugniauzusios sasiuvini. — Ka tai reiskia?!
— O jus, Vano Aleksandroviciau, sakete: desimtys milijonu metu, — neiskente Krivoseinas. — Visgi galima ne tik „kalimu”…
— Vadinasi… iseina?! — iskvepe ora Androsiasvilis. — Kaip?!
Krivoseinas prikando lupa.
— Mmm… veliau, Vano Aleksandroviciau, — negrabiai sumurmejo jis. — Man paciam dar reikia viska perprasti.
— Paciam? — profesorius pakele antakius. — Nenorite pasakoti? — Jo veidas pasidare saltas ir isdidus. — Na, kaip norite… prasau atleisti! — ir grizo prie stalo.
Nuo tos dienos, susitikes aspiranta, jis su lediniu mandagumu linkteldavo, bet i pokalbius nesileisdavo. O Krivoseinas, kad ne taip grauztu sazine, iniko eksperimentuoti pats su savimi. Jam is tikruju dar daug ka reikejo issiaiskinti.
„Argi as nenorejau pademonstruoti atradimo, pajusti karsto susidomejimo juo, zavejimosi, sloves… — pats sau ir neregimam Androsiasviliui teisinosi Krivoseinas, zingsniuodamas kastonu aleja. — Priesingai nei psichopatai, as buciau galejes viska paaiskinti… Teisybe, kitiems zmonems tat kol kas nepritaikoma, ju ne ta sandara. Bet svarbiausia — zinojimas, irodyta galimybe… Galimybe greitai uzsigydyti zaizdas, luzius, paciam naikinti savyje ligas. Taip, jei atradimas vien tam ir tetiktu! Visa beda, kad gamta niekad neatidengia savo paslapciu lygiai tiek, kiek reikia zmoniu gerovei — visuomet arba daugiau, arba maziau… Man atidenge daugiau… As, tikriausiai, galeciau pasiversti gyvuliu, net monstru… Tatai imanoma. Viskas imanoma — tai ir baisiausia”, — atsiduso Krivoseinas.
…Langas ir istiklintos balkono durys penktame aukste blandziai svytejo — atrode, tartum dega staline lempa. „Vadinasi, jis namie?!” Krivoseinas uzlipo laiptais, priesais buto duris is iprocio pasigrabaliojo kisenese, bet atsimine, kad rakta dar pries metus ismete, ir keiktelejo save — kaip efektinga butu umai ieiti: „Pilieti, jusu dokumentai!” Skambucio prie duru po senovei nebuvo, teko pabelsti.
Kaip atsakas pasigirdo greiti lengvi zingsniai — Krivoseino sirdis smarkiai suplake, — spragtelejo spyna; prieskambaryje stovejo Lena.
— Ak, Valia, gyvas ir sveikas! — siltomis rankomis ji apkabino jo kakla, apzvelge greitu zvilgsniu, pagloste plaukus, prisiglaude ir pravirko. — Valekai, brangusis mano… o as jau galvojau… cia tokios kalbos sklinda, tokios
