„Teatriniame” viesbutyje laisvu vietu taip pat neturejo, Eidamas prospektu link Kolukiecio namu, atvykelis ruskanai stebejo slampinejancia publika.
„Eina, eina… Visuose visu saliu miestuose yra gatviu, kur vakarais vaikstineja pulkai — vienisiu kolektyvai. Nuo — ligi. Saves parodyti — kitu paziureti, kitu paziureti — saves parodyti. Kazkoks kolektyvinis instinktas ar kas juos cionai traukia, — kaip upetakius i nerstavietes? O kiti sedi prie televizoriu, skelia kiemuose „ozi”, prirukytuose kambariuose organizuoja preferanso partija, trina sienas sokiu pavenese… Kiek ju, atsilikusiu, pasmerkusiu save vegetavimui? „Mokame kazka dirbti, uzdirbame padoriai, visko turime, gyvename ne blogiau uz kitus — ir duokite mums ramybe!” Atsiskyreliai, bijantys likti vieni su savim, pasimete sudetingame gyvenime ir daugiau nebesusimastantys apie ji… Tokie atsimena viena isganinga taisykle: kad gyvenime klotusi, reikia buti kaip visi. Stai ir vaiksto, ziuri: o kaip visi? Lukuriuoja, kol kas atidengs kokia paslapti…”
Spindincios prospekto didybes nukonkuruotas, uz perregimu debesu slinko menuo. Niekam jis nerupejo.
„O berniuksciais budami ir jie svajojo gyventi sviesiai, idomiai, reiksmingai, pazinti pasauli… Nera zmogaus, kuris apie tai nebCitu svajojes. Ir dabar, tur but, svajoja — saldziai ir bejegiskai. Tai kuris cia galas? Neuzteko drasos svajonei igyvendinti? O ir kam? Kuriam galui duoti laisve svajonems Ir stipriems jausmams, — dar nezinia, kur jie nuves! — kai yra perkamuju, kai galima saugiai uzauti svetimoje isgalvotu heroju puotoje? Ir prasiuze visiskai, issvaiste dvasines jegas niekniekiams, liko it atmatuota — kaip tik pasivaiksciojimui prospektu.
Salimais prazygiavo docentas Chilobokas su mergina. „O Haris vel su nauja!” — mintyse pasveikino ji atvykelis.
Jis pasiziurejo jam idurmu: pasivyti ir paklausti apie Krivoseina? ne: nuo Chiloboko visuomet verciau laikytis atokiau!”
Atvykelis ir Kravecas izenge i ta pati kvartala.
„…Kazkada zmogbezdziones pasidalino i dvi grupes: vienos paeme i letenas akmenis ir pagalius, pradejo darbuotis, mastyti, kitos liko suptis ant saku. Dabar Zemeje prasidejo naujas tarpinis procesas, verzlesnis ir galingesnis, nei senoves apledejimas: naujas kokybinis pasaulio suolis. Bet kas jiems rupi? Jie is anksto sutinka likti „brydese”, prie televizoriu — technikos priemonemis tenkinti nesudetingus poreikius! — nertejo mintyse Viktoras Kravecas. — Kam jiems vis nauji mokslo, technikos, gamybos galimumai? Kam jiems musu darbas? Galima prideti proto, miklumo, darbingumo — ir kas? Mokysis kazko, bet ne is smalsumo, ne is noro buti meistriskesniais, o kad daugiau gautu uz zinias, uz lengva darba, kad pranoktu kitus nusimanymu. Pirks ir kraus — kad kiti pastebetu ju klestejima, kad, besirupindami daiktais, uzpildytu dvasine tustuma. Ir juodai dienai. Jos gali ir nebuti, o kol kas per ja visos dienos pilkos… Nuobodu! Imsiu ir isvaziuosiu i Vladivostoka. Pats — kol neisgabeno valdisku kastu… Ir musu darbas sunyks savaime. Niekuo jis jiems nepades: kad pasinaudotum tokia galimybe, reikia tureti aukstus tikslus, dvasiniu jegu, buti nepatenkintam savimi. O jie nepatenkinti vien juos supanci pasauliu; aplinkybemis, pazistamais, gyvenimu, vyriausybe — bet kuo, tik ne savimi. Na ir lai vaikstineja. Mokslas, kaip sakoma, cia bejegis…”
Dabar juos skyre tik centrinio pasto pastatas.
Piktos mintys atslugo. Liko kazkoks nesuprantamas drovumas pries salimais praeinancius zmones.
„Kazkas pasake: niekas taip neniekina minios, kaip virs jos iskilusi vidutinybe… Kas? — Kravecas surauke kakta. — Palauk, bet juk sitaip as pats pasakiau apie kazka kita. Na, zinoma, apie kita, negi apie save… — Staiga jam pasidare koktu. — O juk, mindziodamas juos, as ir save mindzioju. Nedaug as juos tepralenkiau, dar visai neseniai tebebuvau toks pat… Palauk! Atrodo, as noriu paprasciausiai nusiplauti? Pasprukti. Ir kad nebutu taip geda, kad neprarasciau savigarbos, stengiuosi tai pagristi idejiskai. Nieko as neisdaviau, viskas teisingai, mokslas bejegis, taip ir turi buti… dieve mano, kokia vis delto nieksiska ir paslaugi inteligento mintis! (Beje, sitaip as irgi apie kazka sakiau ar galvojau. Visas tiesas mes taikome kitiems, taip patogiau gyventi.) O as kaip tik ir esu tas inteligentas. Viska paleidau apyvarton: panieka miniai, teoretinius isprotavimus… M-taip! — jis paraudo, veidas ikaito. — Stai kur gali nuvesti nesekme. Na gerai, bet ka gi as galiu padaryti?”
Staiga jo kojos tartum prilipo prie asfalto: priespriesiais verzliai zingsniavo vaikinas su kuprine ir apsiaustu ant rankos. „Adomas?!” Kraveca nusmelke saltis, sirdis apmire — lyg ne zmogus, o atgijes sazines priekaistas butu artinesis. Adomo akys buvo susimasciusios ir piktos, nuleisti lupu kampuciai nezadejonieko gero. „Tuojau pamatys, atpazins…” — Kad neissiduotu, Viktoras nusuko akis, bet smalsumas paeme virsu: zvilgtelejo tiesiai i veida. Ne, dabar Adomas nebebuvo panasus i „verga” — ejo pasitikintis, stiprus, apsisprendes zmogus… Atmintyje iskilo pasisiaususi galva niuriu apmusalu fone, slogios neapykantos isplestos akys, penkiakilograminis ketaus hantelis, iskeltas virs jo galvos.
Atvykelis praejo. „Zinia, is kur jam mane atpazinti! — su palengvejimu iskvepe ora Kravecas. — Bet kuriu galu jis grizo? Ko jam reikia?”
Jis nuseke akimis minioje tolstanti vaikina. „Gal pasivyti, papasakoti, kas atsitiko? Vis pagalba… Ne. Kas zino, kuri galas ji atnese! — Ji vel apeme neviltis. — Prisidirbom, prisieksperimentavom, velnias! Vienas kito salinames! Palukek… juk yra ir kitas variantas! Tik ar pades?” — itemptai svarstydamas, Viktoras prikando lupa.
Adomas isimaise vaiksciojanciu minioje.
— Na, uzteks kamuotis! — krestelejo galva Kravecas. — Tas darbas — ne mano vieno. Ir negalima sprukti — reikia ji gelbeti…”
Istraukes is kiseneles, jis perskaiciavo kapeikas, nurijo alkio seile ir iejo i pasta.
Pinigu vos vos uzteko trumpai telegramai: „Maskva MVU biofak Krivoseinui. Atskrisk tuctuojau. Valentinas”.
Issiuntes telegrama, Viktoras grizo i prospekta ir, priejes kampa, pasuko gatve, vedancia i Sistemologijos instituta. Kiek paejejes, atsigreze: ar kas neseka is paskos? Gatve buvo tuscia, tik nuo univermago pastato su taupomaja knygele rankoje i ji ziurejo labai grazi moteris, apsviesta roziniu arsino didumo literu „Laikykite pinigus taupomojoje kasoje!” Tiems, kurie pinigus laiko kasoje, moters akys zadejo meile.
Virs administratoriaus langelio Kolukiecio namuose puikavosi skelbimas:
„Vieta zmogui — 60 kap.
Vieta arkliui — 1 r. 20 k.”
Atvykelis is Vladivostoko atsiduso ir padave pro langeli pasa.
— Man malonekite uz sesiasdesimt…
KETVIRTAS SKYRIUS
Kas neimanoma — neimanoma. Pavyzdziui, neimanoma judeti greiciau uz sviesa… Beje, jei tat ir butu imanoma — ar verta stengtis? Vis vien niekas nepamatys ir neivertins.
Kita ryta tardytojui Anisimovui miesto milicijos skyriaus budintis perdave milicininko, saugojusio uzantspauduota laboratorija, raporta. Buvo pranesama, kad nakti — mazdaug tar pirmos ir antros — i laboratorija pro langa bande isigauti nezinomas zmogus sviesiais marskiniais. Milicininko siiktelejimas ji isgasdino, jis nusoko nuo palanges ir pasislepe parke.
— Aisku! — Matvejus Apolonovicius patenkintas patryne rankas. — Sukasi aplink…
Vakar jis issiunte saukimus pilieciui Azarovui ir pilietei Kolomijec. Matvejus Apolonovicius, zinoma, ne negalvojo, kad jo kabinete pasirodys akademikas Azarovas. Tiesiog saukimo saknele jam galejo praversti kaip pasiteisinimo dokumentas, jeigu kas. O Jelena Ivanovna Kolomijec, salia Sistemologijos instituto esancio konstruktoriu biuro inziniere, atejo lygiai desimta valanda.
Kai ji izenge i kabineta, tardytojas perprato banguotaji Chiloboko gesta: pries ji stovejo daili moteris. „Mat, kokia padori!” — pagyre mintyse Anisimovas. Ne viena Jelenos Ivanovnos isvaizdos detale nebuvo nepaprasta — ir tamstis plaukai kaip plaukai, ir nosis kaip nosis (dargi kiek uzriesta), pagaliau ir veido ovalas kaip ovalas, — bet viskas drauge kele ta harmonijos ispud.ij kuomet belieka ne analizuoti, o tiesiog zavetis ir stebetis, kaip nuostabiai gamta jaucia saika.
