Nuotaika sugedo. „Gal but, man nevertejo atvaziuoti?”
Trijule atsitrauke prie tabako kiosko. Ten ju lauke milicininkas Gajevojus, taipgi civiliniais drabuziais.
— Na, as juk sakiau, — pergalingai tare jis.
— Ne tas… — atsiduso operatyvininkas. — Kazkoks Valentinas Vasiljevicius Krivoseinas. O pagal fotografija ir zodini portreta — tikras Kravecas.
— Zodinis portretas, zodinis portretas… Ka zodinis portretas? — isiirdo Gajevojus. — As juk ji maciau, lydejau i tardymo skyriu: Kravecas nezilstelejes, jaunesnis kokiais desimcia metu, ir liesesnis.
— Einam i stoti, vyruciai, — pasiule antrasis operatyvininkas. — Bene jis kvailas ar ka, kad prospektu vaikstinetu!
Viktoras Kravecas tuo laiku is tikruju selino tamsia, nebylia gatvele.
Issokes tada is vaziuojancios milicijos masinos, jis per miesto parka nusigavo prie Dnepro slaitu, gulejo krumuose, lauke tamsos. Norejosi rukyti ir valgyti. Vakarejanti saule auksino margu grybuku pribedziota Pliazo salos smeli; ten knibzdejo mauduoliai. Mazytis vilkikas, isskleides nuo kranto ligi kranto vandens usus, skubinosi pries srove i kroviniu uosta naujos barzos. Skardzio papedeje, zemai krantineje, uze masinos ir tramvaj ai.
„Prisidirbom… Viska mes apgalvojom: bandymu metoda, naujojo budo pritaikymo variantus, dargi jo itaka padeciai pasaulyje — tik tokio varianto nenumateme. Sitaip znektelti is didelio aukscio snukiu i purva: is tyrinetoju i nusikaltelius! Dieve mano, na kas tat per darbas: vienas nevykes bandymas — ir viskas lekia i Tartara. Ir as nepasirenges losti su tardytojais ir ekspertais, visai nepasirenges, nors eik i biblioteka ir studijuok baudziamaji kodeksa — ir kas ten dar yra? — proceso kodeksas ar kaip! As nezinau losimo taisykliu ir galiu ji pralosti… pagaliau as jau beveik pralosiau. Biblioteka… kokia dabar gali buti biblioteka!”
Is ausinamuju elektros stoties bokstu anoje Dnepro puseje kilo tirsti garo kamuoliai — atrode, kad bokstai gamina debesis. Apatinis saules krastas remesi i juos.
„Ka dabar daryti? Grizti i milicija, „nuosirdziai” viska papasakoti ir paciu niekingiausiu budu isduoti tai, ka saugoj om nuo blogos akies? Isduoti ne tam, kad isgelbetum darba — save. Nes darbo neisgelbesi: po dvieju triju dienu laboratorijoje viskas prades puti — ir nieko neirodysi, niekas nepatikes ir nesupras, kas ten buvo… O ir saves tuo neisgelbesi; Krivoseinas zuvo. Jis, kaip sakoma, ant mano… Nueiti pas Azarova, viska paaiskinti? Nieko jam dabar neisaiskinsi. Dabar as jam netgi ne studentas praktikantas — neaiski asmenybe su netikrais dokumentais. Jam, zinoma, pranese, kad as pabegau, dabar jis, kaip lojalus administratorius, turi talkininkauti milicijai… Stai ji, zmoniu problema — visu rimtumu. Per ja visos musu nelaimes. Dargi tiksliau — per tai, kad nepajegeme jos isspresti laboratoriniu budu ir niekaip nenorejome su tuo susitaikyti. Kur ne: mes! Mes, pasieke tokiu rezultatu! Mes, kuriu rankose negirdeti informacijos sintezes galimumai! Kur tau, velnias… O sita problema ne musu dantims, laikas prisipazinti. Tik be jos ir visa kita nustoja prasmes.”
Saule leidosi. Kravecas atsikele, nubrauke zoles nuo kelniu, nuejo takeliu aukstyn, nezinodamas nei kur, nei kuriu galu. Kiseneje skimbciojo smulkus pinigai. Jis suskaiciavo: cigareciu pakeliui ir superlengviems pietums. „O toliau?” Dvi studentes, isitaisiusios krumuose ant suoliuko, ruosesi egzaminams, susidomejusios pazvelge i grazu vaikina, palingavo galvom, vydamos salin nuodemingas mintis, vel iknibo i konspektus. „Mtaip… bendrai tai neprapulsiu. Gal keliauti pas Lena? Bet ji, tikriausiai, taip pat stebima, uzklups…”
Takelis isvede i tylia, tuscia gatvele. Is uz tvoru sviro sakos, apkibusios vysniomis, pradejusiomis raudonyti. Gatves gale liepsnojo is apacios nusviestas rausvai geltonas debesis.
Sparciai temo. Vakaro vesa smelkesi po marskiniais, uzvilktais ant.nuogo kuno, Per kvartala nuo Viktoro, priesingoj ga ves pusej, is prietamsos islindo du zmones uniforminemis kepuremis. „Milicija!” Kravecas metesi i skersgatvi. Perbeges kvartala, sustojo, kad sirdis nurimtu.
„Susilaukiau! Dvidesimt metu ne nuo ko nebegau it berniukstis is svetimo sodo… — Is bejegiskumo ir pazeminimo rirkyti norejosi tiesiog nepakenciamai. — Losimas pralostas! Reikia tai atvirai pripazinti — ir pasisalinti. Nesti kulnus. Galu gale kiekvienas is musu tam tikroje situacijoje trosko sprukti, pasukti i sona. Dabar mano eile, jokiu velniu! Ka as daugiau galiu?”
Skersgatvio gale svytejo zydros ugnys. Jas isvydes, Viktoras pajuto zveriska apetita: jis nevalge bemaz para. „Hm… ten dar kazkur galima pavalgyti. Eisiu! Vargu ar manes ieskos Markso prospekte.”
…Betoniniai stulpai riete virs asfalto gyvatiskas dujiniu zibintu galvutes. Parduotuviu vitrinose laisvomis pozomis stovejo elegantiski manekenai, svidejo radijo imtuvai, televizoriai, prikaistuviai, taikesi i praeivius sidabrines „Sovietskoje sampanskoje” tutos, ismoningais Ivijais kauburiais stuksojo konservu dezutes. Po sokinejancia sviesos reklama „Stai ka galima laimeti uz 30 kapeiku!” puikavosi saldytuvas „Dnepras”, magnetofonas „Dnepras-12”, siuvamoji masina „Dnipro” ir automobilis „SIavuticius-409”. Netgi trumpai apkarpytos liepos palei placius saligatvius atrode lyg pramoniniai gaminiai.
Viktoras pataike I pacia spusti, i pacia „bryde”, nusitesusia per tris kvartalus nuo „Dinamo” restorano iki kinoteatro „Dnepras”. Vaikstinejanciu buvo daug. Lauzyta eigastim zingsniavo vaikisciai — bohemos megdziotojai: susitarse, stiklinemis akimis. Oriai vaiksciojo pagyvenusios poros. Apkabine drauges, miesto parko pusen kiuturiavo sufranteje jaunuoliai. Mikliai ir dalykiskai smizinejo minioje vyrukai su kirpciais virs guviu akiu — is tu, kur „dinderi musa, liezuviais plusa”. Merginos atsargiai nese visokiausias sukuosenas. Buvo „tifoziniu” sukuosenu, sukuosenu „po moteru pestyniu”, sukuosenu „tegu mane pamilsta uz charakteri” ir kitokiu kirpeju meno sedevru. Kamavosi vienisi jaunuoliai, grauziami noru ir drovos.
Is pradziu Kravecas ejo bugstaudamas, bet pamazele ji pradejo imti pyktis.
Eina, eina: saves parodyti, kitu paziureti… Jiems laikas tartum butu sustojes, pasaulyje niekad nieko neivyktu. Jau Gubernatoriskaja vaikstinejopo ju kojom lingavo lentu grindinys, apziurinedavo jie nutriiktgalvius fajetonu vezikus, vienas kita. Vaikstinejo po karo — nuo „Dnepro” kinoteatro griuvesiu ligi „Dinamo” restorano griuvesiu, lukstendami saulegrazas po lemputemis, kyburiuojanciomis ant mediniu stulpu. Prospekta ispyle asfaltu, aprenge daugiaauksciais namais is betono, aliuminio ir stiklo, iliuminavo, pasodino medziu ir geliu — vaikstineja.sau kaip niekur nieko; ziautaroja irisus, probegsmais klausosi tranzistoriu, plaka liezuviais — teigte teigia, kad miescioniska dvasia nesunaikinama! Save parodyti — kitu paziureti, kitu paziureti — save parodyti. Pasislaistyti, uzeiti i kavine-automata, suspringti pyragaiti su gazuotu vandeniu, pasislaistyti, pasukti i tualeta su patogumais uz pasto, nusilengvinti, pasislaistyti, uzgauti ka, susipazinti, pasislaistyti… Vabzdzio gyvenimas!”
Jis aplenke minia, susiburusia prospekto ir Engelso gatves sankryzoje apie naujenybe — loterijos bilietu pardavimo automata. Kibernetines masinos pavyzdziu padarytas automatas grojo lengvas melodijas, radiofoniniu balsu rekalojo loterijos sukius ir, paselusiai suktelejes rata is nilselio ir stiklo, uz pora penkiolikakapeikiu duodavo „laiminga” bilieta. Kravecas sugrieze dantimis.
„O mes, savimi pasikliaujantys idiotai, uzmanem zmones perdirbti, pasitelke vien laboratorine technika! Betgi kaip bus su sitais — sumiescionejusiais? Vezikus pakeite taksi, armonikas — puslaidininkiniai magnetofonai, pokalbius „is burnos i ausi” — telefonai, sausu oru avimus naujus kaliosus — sintetiniai apsiaustai. O ar tai pakeite miescioni? Sedinejo prie virduliu — dabar vakarus trumpina prie televizoriu.
Is minios tisko fraziu nuotrupos:
— Tarp musu kalbant, as jums atvirai pasakysiu: vyras yra vyras, o moteris yra moteris!
— …Jis sako: „Valia?” O as: „Ne!” Jis: „Liusia?” O as: „Ne!” Jis: „Sonia?” O as: „Ne!”
— Abrahamas isvaziavo i komandiruote, o zmona…
— Ismokite tenkintis dabartiniu momentu, mergaites!
„Mokslas ir technika progresuos, o kas pasikeis? Na, parduotuviu vitrinos lus nuo polimeriniu juodsidabriu lapenu, nuo amziams prisukamu atominiu rankiniu laikrodziu, puslaidiminkiniu saldytuvu ir radioauskaru… Judancios saligatviu juostos is liuminescensinio plastiko nesios dykinejancius nuo stereoskopines „Dnepro” sineramos iki restorano-automato „Dinamo” — nereiks dargi kojyciu kilnoti… Bastysis sau su mikroelektriniais radiotelesiustuvais, kad, ne galvos nepasuke i pasnekove ir neitempe rekles, galetu vis taip pat vistiskai kalbetis:
— Tarp musu kalbant, as jums atvirai pasakysiu: robotas yrg robotas, o antresole yra antresole!
— Abrahamas isvyko i antipasauli, o zmona…
— Ismokite tenkintis sia mikrosekunde!
O kryzgatvyje tarpplanetinio laivo pavidalo automatas prekiaus atvirukais „Sveikinimai is Veneros”: besibuciuojanciais balandziais iremintas Veneros kosmouosto vaizdas… Ir ka?”
Pro sali pradefiliavo Haris Charitonovicius Chilobokas. Ant rankos kabojo nuo juoko isglebusi mergina — docentas ja linksmino ir nepastebejo, kaip beglys studentas metesi liepu seselin. „Haris vel nauja turi”, — syptelejo Kravecas jam pavymui. Nusipirkes kioske cigareciu, uzsiruke ir pasijudino toliau. Ji uzvalde toks isiiitis, net valgyti praejo noras; pakliiitu jis dabar i glebi operatyvininkams — isiutis sprogtu ir prasidetu saunios grumtynes.
