— Tik mano labui, ar ne? Kazkas panasaus buvo pasakyta ir kariamam arkliavagiui. O grizti — kaip manai, Bela? Ar galima?
Ji prikando lupa.
— Aisku, jei Mailsas taip sako.
— Rodos, dar vakar budavo “Aisku, jei Denis taip sako”. Nebijokit, vaikuciai, as nezadu grizti. Paprasciausiai sivakar atkakau sio to issiaiskinti.
Mailsas zvilgtelejo i Bela.
— Pavyzdziui? — paklause ji.
— Na, pirmiausia — kuris judvieju sumane mane apsukti? O gal kartu planavot? Mailsas letai pasake:
— Tai bjaurus zodis, Deni. Man nepatinka.
— Ka jus, ka jus, nesaldziazodziaukim. Jei zodis bjaurus, darbas desimteriopai bjauresnis. Turiu omeny suklastota neteiseta sutarti, patentu perdavimo aktu klastotes — o tai, Mailsai, valstybines reiksmes nusikaltimas; manau, kas kazkelinta treciadieni ir tavo darbeliai tikrinami. Nesu tuo tikras, bet FTB, be abejo, man pasakys. Rytoj,— priduriau, pamates, kad Mailsas kruptelejo.
— Deni, tu tikrai toks kvailas, kad bandysi kelti triuksma?
— Triuksma? As visus kodeksus i darba paleisiu, civilinius ir kriminalinius, gausit pagal visus straipsnius. Kasytis nespesit... Nebent sutiktumet padaryti viena dalyka. Bet as dar nepaminejau trecios jusu nuodemeles —”Sumaniojo Frenko” breziniu vagystes... Ir veikiancio modelio taipogi, nors galit priversti mane sumoketi uz detales, nes tikrai uzsakinejau jas kompanijos saskaita.
— Vagyste — nesamone! — reze Bela,— tu dirbai kompanijai.
— Nejaugi? Didziuma darbo nuveikiau naktimis. Ir niekad nebuvau kompanijos samdinys, Bela — patys zinot. As tik emiau pragyvenimui pinigus is procentu, gautu uz savo akcijas. Ka pasakys Maniksas, kai pateiksiu kriminalini ieskini, pareiskes, kad tai, ka jie nori pirkti —”Tarnaite”, “Vilis”, “Frenkas”— niekad nepriklause kompanijai, o buvo pavogta is manes?
— Nesamone,— nuozmiai pakartojo Bela,— tu dirbai kompanijai. Pagal sutarti.
— Klausykit, vaikuciai, neverta dabar meluoti, pasilaikykit apgavystes parodymams teisme. Cia nieko nera, isskyrus mus, mielieji. O is tiesu as tenoriu suzinoti, kas tai sumane. Pats zinau, kaip planas buvo igyvendintas. Bela, tu man atnesdavai popierius pasirasyti. Jei reikedavo pasirasyti kelis dokumentus, tu juos susegdavai — aisku, kad man butu patogiau; visad buvai puiki sekretore — ir apatiniuose popieriuose as tematydavau vieta parasui. Dabar zinau, kad i tuos dailius pluostus ikisai kelias klastotes. Taigi aisku, mechaniskai suktybe pravairavai tu — Mailsas negalejo. Kur ten, jis net spausdinti dorai nemoka. Bet kas sukure teksta tu dokumentu, kuriuos man nemaciom pakisai? Tu? Nemanau... Arba esi juridiskai issilavinusi, o to niekad neminejai. Tai kaip, Mailsai? Ar galejo paprasta sekretore taip dailiai isdestyti ta nuostabu septintaji punkta? Ar tam reikejo teisininko? Tai yra, taves?
Mailso cigaras jau seniai buvo uzgeses. Issiemes ji is burnos ir apziurejes, Mailsas atsargiai pasake:
— Deni, drauguzi, jei galvoji, kad priversi mane prisipazinti, esi beprotis.
— Ak, liaukis, mes vieni. Vis vien kalti jus abu. Bet noreciau tiketi, kad stai si Dalile atnese tau paruosta plana ant padeklo ir suviliojo tave silpnumo akimirka. Bet zinau, kad tai netiesa. Jei pati Bela ne juriste, judu tai sumanet kartu ir esat nusikaltimo bendrininkai nuo pradzios iki galo. Tas gudrybes surasei tu; ji atspausdino ir pakiso man, nieko neitarianciam, pasirasyti. Teisingai?
— Neatsakyk, Mailsai!
— Aisku, neatsakysiu,— sutiko Mailsas,— tame krepsyje gali buti pasleptas diktofonas.
— Reikejo isideti,— pripazinau,— bet neisidejau. Praskleidziau krepsio krastus, ir islindo Pito galva.
— Viska girdi, Pitai? Galvokit, ka snekat, mielieji: Pito atmintis kaip dramblio. Ne, diktofono as neatsinesiau — esu tik doras bukagalvis senukas Denis Deivis, kuris nieko neapgalvoja is anksto. Sleivoju kaip aklas, pasitikedamas draugais...
Kaip pasitikejau jumis. Ar Bela juriste, Mailsai? Ar tu pats sedai ir saltakraujiskai suplanavai, kaip mane apgauti, apiplesti, ir dar taip, kad visa tai teisetai atrodytu?
— Mailsai,— isiterpe Bela,— turint jo gabumus, galima pasidaryti cigareciu pakelio dydzio diktofona. Gal diktofonas ne krepsyje. Gal jo kiseneje.
— Gera mintis, Bela. Kitakart turesiu.
— Pats zinau, mieloji,— atsake Mailsas,— bet jei taip, tu per daug kalbi. Prikask liezuvi.
Bela atsake zodziu, kokio is jos lupu dar nebuvau girdejes. Pakeliau antakius:
— Zodziuojates? Jau prasidejo vagiu tarpusavio rietenos? Patenkintas pamaciau, kad Mailso kantrybe senka.
— Prikask liezuvi, Deni, jei nori likti sveikas.
— Sa sa! As jaunesnis uz tave ir dar nespejau uzmirsti dziudo. O tu zmogaus nenusausi: mieliau pritreksi ji kokiu suklastotu juridiniu dokumentu. Sakau “vagys”— ir laikau jus vagimis. Vagys ir apgavikai — abu.
O Belai pasakiau sitaip:
— Tevas mane moke niekad nevadinti ledi melage, veidmaine, bet tu ne ledi. Tu melage. Ir vagile. Ir kekse. Bela nuraudo ir pazvelge i mane zvilgsniu, sunaikinusiu visa jos grozi — teliko anksciau slapstesis grobuonis.
— Mailsai!— sugergzde ji,— tu ir toliau sau sedesi leisdamas jam...
— Nurimk! — paliepe Mailsas.— Jis tycia grubiai kalba. Jis nori, kad inirstume ir prisneketume dalyku, kuriu veliau gailesimes. Tu beveik taip ir darai. Todel nutilk.
Bela uzsiciaupe, bet jos veidas vis dar buvo nuozmus. Mailsas atsigreze i mane:
— Deni, as tikiuosi, kad visad esu praktiskas. Bandziau atvesti tave i prota, kai dar dirbai firmoje. Norejau sutvarkyti viska taip, kad nepykdamas sutiktum su tuo, kas neisvengiama.
— Tai yra, kad nerekciau prievartaujamas.
— Kaip sau nori. As vis vien linkes tartis taikiai. Jokio proceso tu nelaimesi, bet as pats teisininkas ir zinau, kad geriau neprasideti su teismais, negu laimeti. Jei tik imanoma. Neseniai sakei, kad galeciau padaryti viena dalyka, kuris tave nuramintu. Pasakyk, ko nori — gal ir susitarsim.
— Ak, taip, as jau ir pats ketinau apie tai kalbeti. Tu to nepadarysi, bet gal istengsi susitarti. Cia nieko sunkaus. Liepk Belai grazinti man akcijas, kurias padovanojau jai suzadetuviu proga.
— Ne! — pasake Bela. Mailsas tare:
— Sakiau, tylek.
Pazvelgiau i Bela ir paklausiau:
— Kodel ne, mano buvusi brangioji? As tuo klausimu, kaip sako juristai, konsultavausi, ir kadangi dovana iteikta turint omenyje tavo pazada teketi uz manes, ne tik moraliniai, bet ir teisiniai nuostatai reikalauja ja grazinti. Tai ne ra “neatlyginama dovana”— manau, pavartojau teisinga termina — tai daiktas, perleistas tikintis sutarto atlyginimo, tai yra tavo tam tikrais atzvilgiais patrauklios ypatos, kurios as taip ir negavau. Tai gal atrysi ta kasni, ka? Ar vel persigalvojai ir jau troksti uz manes teketi?
Ji paaiskino, kur ir kaip galiu tiketis santuokos. Mailsas nuvargusiu balsu tare:
— Bela, tu viska tik gadini. Argi nesupranti, kad jis bando mus isiutinti? Tada atsisuko i mane:
— Deni, jei del to atvaziavai, gali keliauti sau. Jeigu aplinkybes butu buvusios tokios, kaip tu nepagristai teigi,
