gal ir galetum ko reikalauti. Bet aplinkybes ne tokios. Tu perleidai Belai akcijas atsidekodamas.

— Kaip? Atsidekodamas? Kur patvirtintas cekis?

— Jis visai nebutinas. Atsidekojai Belai uz suteiktas firmai paslaugas, neieinancias i sekretores pareigas. Isverciau akis:

— Tai bent puiki teorija! Klausyk, Mailsai, senuk, jeigu tai — atlyginimas uz paslaugas firmai, o ne man asmeniskai, tu turejai apie tai zinoti ir pats pasiulyti jai tokia pat dali. Galu gale pelna mes dalinomes po lygiai, nors as ir turejau — maniausi turis — kontrolini paketa. Tik nesakyk, kad pats davei Belai tokia pat akciju dali.

Pamaciau, kaip jiedu susizvalge, ir man sove beprotiskas itarimas.

— O gal?! Kertu lazybu, kad mano spurgele isplese savo dali, antraip nebutu tau padejusi. Teisingai? Jei taip, galva dedu — perdavima ji nedelsdama uzregistravo... Ir datos parodys, kad as perleidau Belai akcijas kaip tik tada, kai mudu susizadejome — ei, juk apie suzadetuves rase Desert Herald! — o tu ja apdovanojai, kai emei kaisioti pagalius i mano ratus, ir Bela mane mete — visa tai galima patikrinti! Gal teisejas vis delto patikes manimi, Mailsai? Kaip tau rodos?

Pataikiau, pataikiau! Is papilkejusiu poreles veidu pamaciau netycia uzkliudes tai, ko jie negali paaiskinti ir ko as neturiu zinoti. Prispeiciau... Dar viena beprotiska mintis. Beprotiska? Ne, logiska.

— Kiekgi, Bela? Tiek, kiek is manes gavai vien uz “susizadejima”? Jam padarei daugiau — ir gauti turejai daugiau...— Staiga nutilau.— Nagi... Man pasirode keista, kad Bela sukore toki kelia vien tam, kad pasikalbetu su manimi, ypac kai jai tai anaiptol nepatinka. Gal tu visai neatvaziavai, gal visa laika buvai cia? Susimetet? Ar sakyti — ”susizadejot”? Ar... Judu jau susituoke?

Pasvarsciau.

— Galiu kirsti — judu susituoke. Mailsai, tu ne toks vepla kaip as. Statau paskutinius marskinius — tu niekados, niekados nedovanotum Belai akciju vien uz pazada isteketi. Bet kaip vestuvine dovana tikriausiai iteiktum, pirma uzsitikrines sau teise remtis tomis akcijomis balsuojant. Neatsakyk, nesivargink — rytoj pradedu ieskoti faktu. Jie taip pat bus uzregistruoti!

Mailsas zvilgtelejo i Bela ir tare:

— Negaisk veltui laiko. Leisk pristatyti — misis Dzentri.

— Taip? Sveikinu abu. Judu verti viens kito. Dabar del manosios dalies, Kadangi misis Dzentri, kaip matau, negali uz manes teketi, tai...

— Nebuk kvailas, Deni. As jau sugrioviau tavo juokinga teorija. As is tiesu perleidau Belai dali akciju — kaip ir tu. Uz ta pati — uz paslaugas firmai. Mes su Bela susituokem pries savaite... O akciju perdavimas uzregistruotas kur kas seniau — pats pamatysi, jei nepatingesi patikrinti. Ir tu dvieju dalyku, nesusiesi. Ne, Bela gavo po dali akciju is musu abieju, nes labai nusipelne firmai. O kai tu ja metei ir pasitraukei is firmos, mudu susituokem.

Tai mane atvesino. Mailsas per daug protingas, kad meluotu apie tai, ka galima lengvai patikrinti. Bet kazkas cia ne taip, kazkas, ko dar neperpratau.

— Kada ir kur jus susituoket?

— Santa Barbaros merijoje, praeita penktadieni. Tik tai ne tavo reikalas.

— Gali buti. O kada perdavei akcijas?

— Tiksliai nepamenu. Tau reikia — pats ir ieskok.

Po velniu, negali buti, kad Mailsas perduotu Belai akcijas, kol ji teisetai nepriklauso jam. Tokios sentimentalios kvailystes budingos man, bet tik ne Mailsui.

— As dar ne viska supratau, Mailsai. Jei pasamdyciau sekli, ar kartais nepaaisketu, kad judu jau buvot karta susituoke? Anksteliau? Gal Jumoje? Ar Las Vege? O gal soktelejot iki Reno, kai abu vaziavot i siaure aptarti kainu? Galgi pasirodys, kad tokia santuoka yra uzregistruota, ir akciju perdavimo bei mano pasirasytu patentu perdavimo firmai aktu datos susirikiuos i dailia eilute? A?

Mailsas nepasidave — net i Bela nepazvelge. O Bela — net taikliai moves peiliu nepelnytum didesnes jos neapykantos. Bet atrode, kad einu teisinga kryptimi, tad nusprendziau isspausti viska, kas imanoma.

Mailsas pasake tik tiek:

— Deni, as buvau kantrus ir bandziau tave apraminti. Bet izeidinejimu klausytis nenoriu. Taigi manau, kad tau laikas iseiti. Arba, kaip mane gyva matai, grusiu tave uz duru — kartu su tavo uteletu katinu.

— Oho! Sivakar tai pirmi vyriski zodziai is tavo lupu. Bet nevadink Pito uteletu. Jis supranta anglu kalba ir gali tave paaukleti. Gerai, eksbiciuli, keliausiu... Bet noriu pasakyti atsisveikinimo kalba — visai neilga. Gal tai paskutinis mano tau tartas zodis. Galima?

— Ka gi... Gerai. Tik trumpiau. Bela skubiai tare:

— Mailsai, man reikia su tavim pasikalbeti. Jis net neatsisukdamas mostelejo nutilti.

— Nagi. Tik trumpiau. Atsisukau i Bela:

— Tu tikriausiai nenori to klausytis, Bela. Patarciau iseiti. Ji, suprantama, pasiliko. To ir siekiau. Vel kreipiausi i Mailsa.

— Mailsai, ant taves as nelabai pykstu. Neitiketina, ka klastinga moteris gali isdarineti su vyrais. Jei neatsispyre Samsonas ir Markas Antonijus, ar gali to noreti is taves? Tiesa sakant, uzuot pykes, tureciau dekoti tau. Gal ir esu dekingas — truputeli. Bet tikrai zinau, kad man taves gaila.— Vel pazvelgiau i Bela.— Dabar ji priklauso tau — ir cia tavo nelaime... Man tai tekainavo truputi pinigu ir laikinai prarasta ramybe. Bet kiek ji kainuos tau? Ji apgavo mane, jai net pavyko ikalbeti tave, drauga, kuriuo tikejau, apgauti mane... Kada ji susiras kita dvikoji iranki ir ims apgaudineti tave? Sekancia savaite? Sekanti menesi? Ar gal tik po metu? Kaip kad suo, griztantis prie savo vemalu...

— Mailsai! — suzvigo Bela. Mailsas gresmingai tare:

— Eik lauk!

Maciau, kad jis nejuokauja. Atsistojau.

— Mes jau einam. Gaila taves, drauguzi. Mudu is pat pradziu padarem viena klaida — tai ir mano kalte. Bet uzmokesi tu vienas. Ir tai labai negerai... Nes klaida buvo tokia nekalta.

Mailsa pagavo smalsumas:

— Ka tu nori pasakyti?

— Turejom pasidometi, kodel tokia protinga, grazi, isprususi, visais atzvilgiais neeiline moteris sutinka mums dirbti uz masininkes atlyginima. Jei butume paeme jos pirstu atspaudus, kaip daroma rimtose firmose, ir, kaip iprasta, patikrine, tikriausiai nebutume jos samde... Ir butume like partneriais.

Vel kaip pirstu i aki! Mailsas pazvelge i zmona, o ji atrode — kaip uzspeista i kampa ziurke — nors ne, ziurkes ne tokios grakscios.

O as negalejau nurimti — butinai turejau erzintis toliau, Priejau prie Belos ir sakau:

— Na, Bela? Jei paimciau ta taure, stovincia prie taves, ir paprasyciau patikrinti pirstu atspaudus, ka rasciau? Nuotraukas pasto skyriuose? Dideles apgavystes? Ar bigamija? O gal santuokas su pienburniais, gviesiantis ju turto? Mailsas — teisetas tavo vyras?

Istiesiau ranka ir pakeliau taure. Bela ismuse ja man is rankos. Mailsas ant manes suriko.

Вы читаете Durys i vasara
Добавить отзыв
ВСЕ ОТЗЫВЫ О КНИГЕ В ИЗБРАННОЕ

0

Вы можете отметить интересные вам фрагменты текста, которые будут доступны по уникальной ссылке в адресной строке браузера.

Отметить Добавить цитату