didziaja Pito atsiteisimo akimirka buvau bejausmis.
Dabar, viska prisimines, suzadinu savo vaizduoteje visa, ko negalejau pajusti tada. Bet tai — ne tas pat; as apiplestas amziams — kaip narkoleptikas per savo medaus menesi.
Bildesys bei keiksmai staiga nutilo, ir netrukus Bela su Mailsu grizo i svetaine. Gaudydama kvapa Bela paklause:
— Kas paliko neuzkabintas tas prakeiktas tinklines duris?
— Tu. Neausink burnos. Jo jau neber.
Mailso veidas ir delnai buvo kruvini, jis veltui tapsnojo nosine sviezius randus veide. Tikriausiai Mailsas suklupes parvirto — jo rubai buvo purvini, svarko nugaros siule isirusi.
— Tuoj nebeausinsiu. Ar cia kur yra sautuvas?
— Ka?
— Nusausiu ta prakeikta katina.
Bela atrode net uz Mailsa prasciau: Pitas galejo pasiekti daugiau — kojos, rankos, peciai buvo nepridengti. Aisku, kad Bela negreit beuzsivilks dekoltuota suknele, o jeigu jai nebus nedelsiant suteikta kvalifikuota pagalba, tikriausiai liks randai. Ji atrode tarsi harpija po arsiu pestyniu su seserimis.
Mailsas tare:
— Sesk!
Bela atsake trumpai ir is esmes neigiamai:
— Uzmusiu ta katina.
— Tai nesesk. Eik nusiprausti. As padesiu tau pasitepti jodu ir susitvarstyti, o tu galesi padeti man. Katina uzmirsk, gana, kad jo atsikratem.
Belos atsakymas buvo neaiskus, bet Mailsas suprato ir atkirto:
— Tu irgi. Ir dar toliau. Klausyk, Bela, jei ir tureciau sautuva,— nesakau, kad turiu,— o tu iseitum ir imtum pyskinti, i katina gal pataikytum, o gal ir ne, bet jau policija prisistatytu per desimt minuciu, imtu visur sniukstineti ir klausineti. Tu to nori, kai jis,— mostelejo nyksciu i mano puse,— cia pas mus? O jei sianakt iseisi is namu be sautuvo, tas zveris, ko gero, tave papjaus,— uzbaige jis ir dar labiau paniuro.— Reiketu istatymo, draudziancio laikyti tokius padarus. Jie pavojingi visuomenei. Tik paklausyk.
Girdejosi, kaip Pitas slankioja aplink nama. Jis nebestauge: dabar jis skelbe karo suki, ragindamas priesus issirinkti ginklus ir pasirodyti — po viena ar kruvomis.
Bela sukluso ir kruptelejo. Mailsas tare:
— Nebijok, neieis. As ne tik uzkabinau tinklines duris, kurias buvai palikusi, bet ir is vidaus uzsirakinau.
— As nepalikau duru!
— Tegu bus tavo teisybe.
Mailsas ejo nuo lango prie lango tikrindamas sklendes. Netrukus Bela isejo is kambario, o jis nuseke paskui. Pitas nutilo. Nezinau, ar ilgai buvau vienas: laikas man nieko nereiske.
Pirma grizo Bela, nepriekaistingai pasidaziusi ir susisukavusi, apsivilkusi suknele ilgomis rankovemis, auksta apykakle, persimovusi kojines. Pestyniu ne zymes neliko, jei neskaitysim siauru tvarscio juosteliu ant veido. Jeigu ne niuri fizionomija, kitomis aplinkybemis buciau ja susizavejes.
Ji priejo tiesiai prie manes ir liepe atsistoti. Paklusau. Bela vikriai, meistriskai mane iskrete, neuzmirsdama kiseneles laikrodziui, marskiniu kiseniu ir istrizos vidines svarko kiseneles, nors ju kostiumuose dazniausiai nebuna. Laimikis buvo menkas: siek tiek pinigu pinigineje, vizitines korteles, vairuotojo pazymejimas ir panasus daiktai, raktai, smulkios monetos, inhaliatorius nuo smogo, siaip visoks slamstas ir registruotas cekis voke, kuri ji pati man issiunte. Bela apverte ceki, perskaite mano pasirasyta sutarties patvirtinima ir nustebo.
— Kas cia, Deni? Apsidraudei?
— Ne.
Buciau viska papasakojes, bet teistengiau atsakyti i paskutini man duota klausima.
Bela susirauke ir padejo voka prie kitu daiktu, isimtu is mano kiseniu. Tada jos zvilgsnis uzkliuvo uz Pito krepsio, ir ji, matyt, prisimine skyriu, kuriame laikydavau popierius, nes pakele krepsi ir atidare ta skyriu.
Ir iskart surado pusantro tuzino kopiju dokumentu, kuriuos buvau pasirases Abipusio draudimo kompanijoje. Atsisedo ir eme skaityti. As stovejau kaip stovejes — tarsi siuvejo manekenas, laukiantis, kada ji isnes.
Netrukus iejo Mailsas, pasipuoses chalatu, slepetemis ir gausybe tvarsciu bei pleistro juosteliu. Jis atrode kaip ketvirtarusis vidutinio svorio boksininkas, kuriam menedzeris leido pralaimeti. Visa jo plike buvo apvyniota tvarsciais kaip kokiu turbanu — tikriausiai Pitas ji parkritusi isgrazino.
Bela pakele akis, mostelejo tyleti ir parode pluosta jau perskaitytu popieriu. Mailsas atsisedo ir eme skaityti. Jis prisivijo Bela ir paskutini lapa baige zvelgdamas per jos peti.
Bela tare:
— Tai keicia padeti.
— Per svelniai pasakei. Uzsakymas gruodzio ketvirtajai — rytdienai! Bela, jis dar priespiet turi buti Mohave! Reikia kuo greiciau jo atsikratyti!
Mailsas zvilgtelejo i laikrodi.
— Jo ieskos jau is ryto.
— Mailsai, tu visad imi panikuoti, kai tik dumais pakvimpa. Juk sitai viska issprendzia — vargu ar galetume tiketis ko geresnio.
— Ka tu sumanei?
— Tas kvaisinantis skystimelis, kad ir koks geras, turi viena trukuma. Sakysim, apsvaiginam juo ka nors ir apkraunam nurodymais. Tvarka — viskas bus padaryta. Jis ivykdys visus paliepimus, negales neivykdyti. Ar ismanai ka nors apie hipnoze?
— Mazai.
— Ar tu, rubuili, isvis ismanai bent ka, isskyrus teise? Tu niekuo nesidomi. Pohipnozine komanda — o tai ir yra pohipnozine komanda — gali nesutapti, faktiskai beveik visada nesutampa su paties uzhipnotizuotojo norais. O tai gali baigtis tuo, kad jis atsidurs pas psichiatra. Jei pasitaikys ismanantis medikas, jis gali suprasti, kur cia suo pakastas. O Denis, ko gero, ims ir nueis pas gydytoja ir atsikratys visu mano paliepimu. Nors jis tikriausiai neis. Bet jei nueitu, gali privirti mums koses.
— Velniai rautu, juk sakei, kad narkotikas uztikrintas.
— Viespatie, rubuili, kol gyveni — rizikuoji. Kitaip butu neidomu gyventi. Netrukdyk man galvoti. Pagaliau ji tare:
— Paprasciausia ir saugiausia — netrukdyti, tegu sau miega, kad jau susiruose. Taip jis kliudys mums ne daugiau negu mires, ir rizikuoti nereiks. Uzuot davus kruva sudetingu isakymu ir po to meldus dieva, kad tik Denis ju neatsikratytu, tereikia paliepti keliauti, kur susiruose — miegoti, paskui isblaivyti ir iskraustyti is cia... Arba iskraustyti is cia, o tada isblaivyti.
Ji atsigreze i mane:
