— Deni, kada zadi uzmigti?
— Nezadu.
— Kaip? O cia kas?
Bela parode popierius is mano krepsio.
— Dokumentai saltajam miegui. Sutartys su Abipusiu draudimu.
— Pakvaises,— pareiske Mailsas.
— Hm... Teisingai. Vis uzmirstu, kad sitaip apsvaiginti zmones negali galvoti. Jie girdi, kalba, atsakineja i klausimus — bet klausimai turi buti konkretus. Jie negalvoja.
Bela priejo labai arti ir pazvelge man tiesiai i akis.
— Deni, as noriu, kad papasakotum viska apie ta saltaji miega. Stai visi jau apiforminti dokumentai: matyt, pasirasei juos tik siandien. O dabar sakai, kad nezadi uzmigti. Pasakok viska, nes as turiu zinoti, kodel anksciau norejai, o dabar sakai, kad nebenori saltojo miego.
Ir papasakojau. Sitaip paklaustas, galejau atsakyti. Kalbejau ilgai, kadangi tiksliai vykdziau Belos nurodymus ir apsakiau viska smulkiai nuo pat pradzios.
— Taigi persigalvojai sededamas toje uzkandineje? Nusprendei verciau atvaziuoti ir pridaryti mums nemalonumu?
— Taip.
Jau norejau testi, papasakoti apie pasivaiksciojima, apie tai, ka pasakiau Pitui ir ka Pitas pasake man, papasakoti, kaip sustojau vaistineje pasirupinti “Tarnaites” akcijomis, kaip privaziavau prie Mailso namu, kaip Pitas nenorejo laukti masinoje, kaip...
Bet Bela sutrukde. Ji tare:
— Tu vel persigalvojai, Deni. Tu labai nori uzmigti saltuoju miegu. Tu uzmigsi. Tu niekam pasaulyje neleisi tau sukliudyti. Supratai? Ka tu darysi?
— Uzmigsiu saltuoju miegu. Noriu uzmigti...
Pasvirau. Stovejau tarsi mietas jau turbut ilgiau kaip valanda ir nepajudinau ne vieno raumens, nes niekas man neliepe judeti. Letai smukau link Belos.
Ji atsoko ir grieztai tare:
— Sesk! Atsisedau.
Bela atsisuko i Mailsa:
— Veikia. Tol kalsiu ta minti i jo galva, kol busiu tikra, kad butinai paklausys. Mailsas pazvelge i laikrodi.
— Sake, kad gydytojas liepe atvykti priespiet.
— Marios laiko. Bet geriau patys ji nuvesim — del visa ko... Ne, velniai rautu!
— Kas atsitiko?
— Tikrai truksta laiko. As suleidau jam arkliska preparato doze, nes norejau, kad suveiktu pirmiau, negu Denis man trenks. Apie vidurdieni jis jau atrodys blaivus daugumai zmoniu. Bet tik ne gydytojui.
— Gal tas patikrinimas — siaip formalumas? Juk sveikatos pazyma jau pasirasyta.
— Girdejai, ka jis sake apie gydytojo nurodymus. Gydytojas tikrins, ar Denis negere. O tai reiskia — bandys refleksus ir matuos reagavimo trukme, ir spoksos i akis, ir — ak, darys visa tai, kas mums anaiptol neparanku. Tai, ko mes gydytojui negalim leisti. Mailsai, neisdegs.
— O jei sekancia diena? Gal paskambinti ir pasakyti, kad jis kiek uztruks?
— Uzsiciaupk ir leisk man pagalvoti.
Netrukus ji eme apziurineti mano atsiveztus popierius. Paskui isejo is kambario ir tuojau pat grizo, nesina juvelyro padidinamuoju stiklu, kur i isistate i desine aki kaip monokli, ir itin atidziai tyrinejo dokumentus toliau. Mailsas paklause, ka ji daro, bet Bela mostelejo, kad nutiltu.
Netrukus issieme stikla ir tare:
— Aciu dievui, kad visi privalo naudoti vienodus valstybinius blankus. Rubuili, atnesk tarnybiniu telefonu knyga.
— Kam?
— Atnesk, atnesk. Reikia suzinoti tikslu firmos pavadinima — tiesa, as ir taip zinau, bet noriu isitikinti.
Mailsas niurnedamas atnese knyga. Pasklaidziusi ja, Bela tare:
— Taip, Kalifornijos Pagrindinio draudimo kompanija. Geriau jau butu Automobiliu draudimo kompanija — taip tikriau, bet neturiu su ja jokiu rysiu, o be to, nemanau, kad jie uzsiimtu hibernacija — man rodos, jie tik apdraudzia automobilius ir sunkvezimius.
Ji pakele akis:
— Rubuili, tuojau pat vezk mane i gamykla.
— A?
— Nebent zinai, kur greiciau rasti elektrine rasomaja masinele su automatine klaviatura ir kopijavimo juosta. Ne, vaziuok vienas ir atvezk masinele. As turiu sen ten paskambinti.
Jis susirauke:
— Man jau beveik aisku, ka tu sumanei. Bet, Bela, tai beprotybe. Tai baisiai pavojinga. Ji nusijuoke:
— Taip tau atrodo. Sakiau, kad turejau geru pazinciu dar pries mums pradedant bendradarbiauti. Argi butum galejes pats susitarti su Maniksu?
— Na... Nezinau.
— Uztat as zinau, Tikriausiai tu nezinai ir to, kad Pagrindinis draudimas — dalis Manikso grupes.
— Ne, nezinojau. Ir nesuprantu, kas is to.
— Tas, kad mano pazintys neprarado vertes. Zinok, rubuili: firma, kurioje dirbau, padedavo Manikso imonems isvengti mokestiniu nuostoliu... Kol mano bosas neisvyko. Kaip manai, kodel mums pasiseke sudaryti tokia puikia sutarti, nors negalejom uztikrinti, kad Denis nesipriesins? As viska zinau apie Maniksa. Taigi paskubek ir atvezk masinele, o tada parodysiu, kaip dirba menininkas. Saugokis to katino.
Mailsas niurzgedamas isejo ir vel grizo.
— Bela? Ar Denis nepaliko masinos priesais nama?
— O ka?
— Automobilio ten nera. Mailsas atrode sunerimes.
— Na, jis tikriausiai sustojo uz kampo. Nesvarbu. Keliauk rasomosios masineles. Paskubek!
Jis vel isejo. Galejau pasakyti, kur palikau automobili, bet manes neklause, tai ir nepagalvojau. As is viso negalvojau.
Bela kazkur nuejo ir paliko mane viena. Jau svintant grizo nuvarges Mailsas, nesdamas sunkia rasomaja masinele. Paskui vel likau vienas.
Dar karta pasirode Bela ir tare:
