vaistu. Nurenges ir paguldes ant stalo, zmogus baltu chalatu eme maigyti mano pilva giliai ispausdamas pirstus.
— Su situo bedos nebus,— pareiske jis,— tuscias.
— Nieko nevalge ir negere nuo vakar vakaro,— patvirtino Bela.
— Puiku. Kartais pacientai atvyksta prikimsti tarsi kaledu kalakutai. Yra vis delto neprotingu zmoniu.
— Teisybe. Sventa teisybe.
— Aha. Gerai, vyruti, kietai sugniauzk kumsti ir laikyk, kol idursiu.
Paklusau, ir viskas aplink eme trauktis migla. Staiga prisiminiau ir pabandziau atsisesti.
— Kur Pitas? Noriu pamatyti Pita. Bela sueme ir pabuciavo mano galva:
— Nurimk, drauguzi, nurimk! Pitas negalejo vaziuoti kartu, pameni? Pitas turejo likti su Rika. As nurimau, o ji svelniai pasake kitiems:
— Musu brolis Pitas namuose slaugo maza sergancia mergyte.
As uzmigau.
Netrukus pasidare labai salta. Bet negalejau pajudeti ir pasiekti antklodes.
5
Priekaistavau padavejui — oro kondicionavimo irenginys dirba labai dideliu pajegumu, ir mes visi persisaldysim.
— Nesvarbu,— tikino padavejas,— miegodamas salcio nejausi. Miegok, miegok... Vezliu sriuba, nuostabu sapne. Jo veidas buvo kaip Belos.
— O jei isgerus ko sildancio,— teiravausi,— kokio glintveino? Ko nors karsto?
— As tau pasikaitinsiu! — atsake gydytojas.— Jis nevertas miego, meskit ta valkata lauk!
Bandziau pedomis uzsikabinti uz pastales skersinio, kad manes neismestu. Bet siame bare nebuvo skersinio, ir tai keistai atrode, o as gulejau aukstielninkas, ir tai atrode dar keisciau — nebent cia baras bekojams, kur klientai aptarnaujami lovose. As bekojis, tai kaip uzsikabinsiu uz skersinio? Ir ranku neturiu.
— Ziu, Pusle, berankis!
Man ant krutines sedi Pitas ir staugia.
Vel mokiausi karo mokykloje... Tikriausiai Kemp Heile buvo patobulinti apmokymai, nes vyko absurdiskos pratybos — vienos is tokiu, kai tave daro zmogumi grusdami sniega uz apykakles. Turiu uzkopti i velniskai auksta, auksciausia visame Kolorade kalna, ir jis visas apledejes, o as — be koju. Be to, velku neregetai dideli rysuli — prisimenu, kad norima isaiskinti, ar kareivius galima naudoti vietoj nesuliniu mulu, o as paskirtas todel, kad esu nebutinas. Man visai nieko neiseitu, jei is paskos manes nestumtu mazoji Rika.
Atsisuko virsila su Belos veidu, pamelusiu is pykcio.
— Ei tu, mikliau! As neturiu kada laukti. Man nerupi, ar tu gali, ar ne — bet nemiegosi, kol neuzkopsi.
Nesamos kojos atsisake mane nesti, ir as parkritau i sniega, ir jis buvo ledo saltumo, ir as tikrai uzmigau, o mazoji Rika raudojo ir melde nemiegoti. Bet as turejau miegoti.
Prabudau lovoje salia Belos. Ji purte mane, sakydama:
— Kelkis, Deni! As negaliu trisdesimt metu taves laukti; mergina privalo pasirupinti ateitimi.
Bandziau atsikelti ir paduoti jai aukso krepsius, kuriuos laikiau po lova, bet Belos nebebuvo ... O be to, “Tarnaite” Belos veidu surinko visa auksa, susikrove ant virsutinio padeklo ir iskure is kambario. Bandziau vytis, bet neturejau koju — pamaciau, kad ir kuno neturiu. “As kuno neturiu ir niekam nerupiu...” Pasaulis — tai virsilos ir darbas... Tai ar svarbu, kur ir kaip dirbti? Leidausi vel pakinkomas ir toliau ropsciausi i ledo kalna . Jis visas baltas, apvalus apvalaitis, ir jei tik pavyks pasiekti rausva virsune, man bus leista miegoti, o as vien to tetrokstu. Bet man nepavyko — neturiu nei koju, nei ranku, nieko.
Ant kalno dega miskas. Sniegas netirpsta, bet as, vis dar kapanodamasis, jauciu, kaip mane tvilko karscio bangos. Palinkes prie manes virsila kartoja:
— Kelkis... kelkis... kelkis...
Vos spejes prizadinti, vel paliepe miegoti. Kas vyko paskui, beveik nepamenu. Kuri laika gulejau ant stalo — stalas po manimi vibravo, ir dege sviesos, ir buvo pilna zmoniu ir kazkokiu susirangiusiu itaisymu. Bet kai visai prabudau, gulejau ligonines lovoje ir puikiai jauciausi, tik mane buvo apemusi apatija ir lengvumas — tarsi po turkiskos pirties. Vel turejau rankas ir kojas. Bet su manim niekas nekalbejo, ir kaskart, kai tik bandydavau ko paklausti, slauge kazka ibrukdavo man i burna. Mane vis masazavo.
Paskui viena ryta pasijutau esas visai sveikas ir vos prabudes issikrausciau is lovos. Galva truputi svaigo, bet tai ir viskas. Zinojau, kas esu, kaip cia patekau, ir zinojau, kad visa kita sapnavau.
Zinojau, kas mane cionai ikiso. Jei Bela, apsvaiginusi mane, ir liepe uzmirsti jos darbelius, tai arba jos isakymai nepasieke mano smegenu, arba trisdesimt saltojo miego metu panaikino hipnozes rezultatus. Kai kurias smulkmenas atsiminiau blankiai, bet zinojau, kaip buvau suvystytas.
Nelabai del to tepykau. Tiesa, tai ivyko “tik vakar”— juk “vakar” yra diena, po kurios tik karta miegojai — bet naktis truko trisdesimt metu. Ta jausma sunku nusakyti, jis perdem subjektyvus, bet, puikiai prisimindamas “vakarykscius” ivykius, reagavau i juos taip, kaip reaguojama i seniai praejusius dalykus. Esat mate per televizoriu dviguba vaizda — zaidejas meta kamuoli, o jo atvaizdas smekso tarsi vaiduoklis kazkur tolybese, uz visos beisbolo aiksteles? Kazkas panasaus.
...Atmintyje visi ivykiai sviezuteliai, o jausmai sako, kad viskas atsitiko seniai ir toli nuo cia.
Ketinau butinai suieskoti Bela ir Mailsa ir sumalti juos i kaciu pasara, bet kam skubeti. Galesiu to imtis kad ir po metu — o dabar knietejo kuo greiciau pamatyti, kokie tie dutukstantieji.
Beje, apie kaciu pasara — kurgi Pitas? Turetu buti kur nors netoli... Nebent vargselis nebutu pergyvenes to miego. Tada — ir tik tada — prisiminiau, kad mano rupestingai parengtas planas pasiimti Pita kartu suzlugo.
Istraukiau Bela ir Mailsa is kartotekos “Neskubu” ir itraukiau i neatideliotinu reikalu sarasa. Ak, jus bandet uzmusti mano katina?
Tai, ka jie padare, dar baisiau: jie isvare ji sulauketi... Gyvuleliui iki pat dienu galo teko slankioti akligatviais, ieskant nuograuzu, jis sulyso, o jo miela elfiska, buda nuslopino nepasitikejimas visais dvikojais zverimis.
Jie pasmerke ji mirciai — nes dabar jo jau tikrai nebera — ir jis mire , manydamas, kad tai as ji apleidau, Uz tai jie uzmokes — jei dar gyvi. Negaliu apsakyti, kaip as troskau, kad jie dar butu gyvi!
Pajutau, kad stoviu, apsivilkes vien pizama, lovos kojugaly ir laikausi nusitveres skersinio, kad nenukrisciau. Apsizvalgiau, kaip cia ka issikvietus. Palatos nelabai tepakito. Lango nebuvo, ir nesupratau, is kur sklinda sviesa; lova auksta ir siaura — ligoniniu lovos, kiek pamenu, visada buvo tokios, bet matesi, kad sioji patobulinta — tai jau kazkas daugiau, negu vieta miegoti: be kita ko, po lova, rodos, itaisyti kazkokie vamzdziai. Itariau, kad tai —
