O as per ilgai bandziau laime. Kvailai pasielgiau, eidamas i pavojingu zveriu narva be ginklo, o dabar pamirsau svarbiausia tramdytojo priesaka — atsukau nugara. Mailsui riktelejus, atsigreziau i ji. Bela sieke rankinuko... O as, pamenu, pagalvojau, kad jai seniai laikas uzsitraukti cigarete.
Tada pajutau adatos duri.
Prisimenu, kad smukdamas ant kilimo jauciau tik didele nuostaba, kad Bela gali taip su manimi pasielgti. Pasirodo, as vis dar ja tikejau.
4
Visiskai samones nepraradau. Kai narkotikas eme veikti — o jis suveike net uz morfiju greiciau — apsvaigau ir pasidariau viskam abejingas. Mailsas kazka riktelejo Belai ir, kai man eme linkti keliai, sugriebe mane i glebi. Kai buvau nuvilktas ir nudrebtas ant kedes, praejo net svaigulys.
Nors ir nemiegojau, buvau pusiau mires. Dabar jau zinau, kuo mane apsvaigino: tai “numireliu” narkotikas. Dabar jis vartojamas vienkartinio psichoanalizes seanso metu, bet, atrodo, net psichiatras turi tam gauti teismo leidima.
Dievas zino, kaip narkotikas pateko i Belos rankas. Ir jau tikrai tik vienas dievas zino, kokius dar zioplius Bela vedziojasi uz virveles.
Bet tada apie tad negalvojau — apie nieka negalvojau. Tysojau susmukes, bejegis tarsi lapas, viska girdejau, viska, kas vyko priesais mane, maciau — bet jeigu net pati ledi Godaiva butu prazingsniavusi be savo arklio, nebuciau sekes jos akimis.
Nebent kas butu paliepes.
Pitas issoko is krepsio, pribego prie mano iskamsos ir paklause, kas atsitiko. Neatsakiau, ir jis prisispyres eme trainiotis man apie blauzdas reikalaudamas paaiskinimo. Man vis neatsiliepiant, uzsoko ant keliu, pasidejo priekines letenas ant krutines ir ziuredamas tiesiai i akis pareikalavo, kad tuojau pat neissisukinedamas pasakyciau, kas gi atsitiko.
As neatsakiau, ir Pitas sustugo.
Tai priverte Mailsa ir Bela atkreipti demesi i katina. Itaises mane ant kedes, Mailsas atsisuko i Bela ir piktai tare:
— Nuveikei! Gal is proto issikraustei? Bela atsake:
— Valdykis, rubuili! Atsikratysim jo visam laikui.
— Ka? Jei manai, kad as padesiu zudyti...
— Liaukis! Pribaigti ji butu protingiausia... Bet tam tu per skystas. Laime, tai nebutina, kai suleistas sis preparatas.
— Kaip tai suprasti?
— Dabar jis musu rankose. Padarys viska, ka liepsiu. Su juo bedos nebebus.
— Bet... Viespatie, Bela, juk nelaikysi jo visa amziu narkozes busenoje! O kai issiblaivys...
— Teisininko snekos! As zinau, kaip veikia sis narkotikas, o tu nezinai. Atsipeikejes Denis darys tai, ka busiu jam isakiusi. Paliepsiu nekelti mums bylos — nekels. Paliepsiu nekisti nosies i musu reikalus — paliks mus ramybeje. Paliepsiu isvaziuoti i Timbuktu — isvaziuos. Paliepsiu viska uzmirsti — uzmirs. Bet vis vien padarys, kas isakyta.
Klausiausi ir viska supratau, bet tai manes visai nedomino. Jei kas butu riktelejes: “Degam!”— buciau ir tai suprates, bet vis vien nebuciau susijaudines.
— Netikiu.
Bela keistai pazvelge i Mailsa:
— Ne? O turetum tiketi.
— Kaip? Ka tu nori pasakyti?
— Nieko, nicnieko. Preparatas veikia, rubuili. Bet pirmiausia turim...
Stai tada sustugo Pitas. Nedaznai isgirsi kate staugiant — galima visa gyvenima nugyventi ir neisgirsti. Kates nestaugia besipesdamos, kad ir kaip skaudziai suzeistos; jos niekad nestaugia, kai kas atsitinka. Kate staugia tik krastutines nelaimes atveju, kai padetis visiskai nepakeliama, bet kate jos nesupranta, ir nieko nebelieka, tik raudoti.
Zmogu tas garsas veikia kaip mirties smeklos klyksmas. Ir ji sunku istverti — jo daznumas drasko nervus. Mailsas atsisuko ir tare:
— Prakeiktas katinas! Reikia ji isprasydinti.
— Pribaik ji,— nusprende Bela.
— Ka? Bela, tu visuomet per daug drastiska. Juk del to niekam verto gyvulio Denis sukels daugiau triuksmo, negu tuomet, jeigu ji apsvarintume iki siulo galo.
Mailsas pasisuko ir pakele Pito kelionini krepsi.
— Tada as ji pribaigsiu,— nirsiai tare Bela,— as jau kuris menuo noriu nudobti ta prakeikta katina! Ji apsidaire ieskodama ginklo; zidinio rinkinyje pamaciusi zarstekli, pribego ir paciupo.
Mailsas pakele Pita ir bande ideti i krepsi.
Taigi, bande. Pitas nemegsta, kai ji kas kilnoja, isskyrus mane ar Rika, ir net as neliesciau jo staugiancio, pries tai ypac atsargiai nepasiderejes, nes suerzintas katinas jautrus kaip Bertoleto druska. Taciau net ir nesuirzes Pitas nieku budu nesileidzia keliamas uz pakarpos.
Pitas suleido nagus i Mailso ranka zemiau alkunes, o dantis — i kairiojo nykscio minkstima. Mailsas aiktelejo ir mete katina.
Bela spygtelejo:
— Pasitrauk, rubuili! — ir svystelejo zarstekliu.
Belos tikslas buvo pakankamai aiskus. Ji buvo stipresne ir turejo ginkla, bet nemokejo to ginklo vartoti, o Pitas puikiai naudojosi savuoju. Issilenkes zaibisko smugio, jis isikibo i Bela iskart keturiose vietose — kiekviena jos koja akejo dvi Pito letenos.
Bela suzviege ir paleido is nagu zarstekli.
Kas vyko toliau, nebemaciau. Ziurejau tiesiai pries save, maciau beveik visa svetaine, bet i salis nesidairiau, nes niekas neliepe. Taigi apie tolesnius ivykius sprendziau daugiausia is garsu; tik karta trijule buvo patekusi i mano regejimo lauka — prabego pro sali i viena, paskui i kita puse: du zmones, besiveja katina, ir — neitiketinai greit — du zmones, bega nuo katino. Neskaitant sios trumpos scenos, sekiau kova pagal garsus — trenksma, begiojima, riksmus, keiksmus, klyksma.
Bet nemanau, kad jiems butu pavyke Pita prigriebti.
Tai — pati didziausia nelaime is visu, istikusiu mane ta nakti: Pito triumfo valanda , kai jis pasieke sauniausia savo slovingiausios kovos pergale, as ne tik nemaciau visu smulkmenu, bet ir visiskai nesugebejau nieko ivertinti;
