— Deni, tu pasirasei dokumenta, leidzianti draudimo kompanijai tvarkyti tavasias “Tarnaites” akcijas. Tu to nenori, tu nori atiduoti akcijas man.
Neatsakiau. Ji pyktelejo.
— Stai kas. Tu labai nori atiduoti akcijas man. Pats zinai, kad nori atiduoti jas man. Zinai ar ne?
— Taip. Noriu atiduoti jas tau.
— Gerai. Nori atiduoti jas man. Turi atiduoti. Nenurimsi, kol neatiduosi. Taigi, kur jos? Tavo automobilyje?
— Ne.
— Tai kur?
— Issiunciau pastu.
— Ka? — Belos balsas sugergzde.— Kada issiuntei? Kam issiuntei? Kodel?
Jei antras klausimas butu buves paskutinis, buciau atsakes i ji. Bet atsakiau i paskutini klausima — tiek tesugebejau:
— Dovanojau. Iejo Mailsas.
— Kur jis jas padejo?
— Sakosi issiuntes — nes dovanojo! Reikejo surasti ir apieskoti jo automobili — gal Denis tik isivaizduoja, kad issiunte akcijas, Draudimo kompanijoje jis tikrai jas turejo.
— Dovanojo! — pakartojo Mailsas.— Viespatie! Kam?
— Paklausiu. Deni, kam perdavei savo akcijas?
— Amerikos Bankui.
Ji neklause, kodel — buciau papasakojes apie Rika.
Ji tik sugniuzo ir atsiduso:
— Neisdege, rubuili. Galim uzmirsti akcijas. Is banko nagu ju taip pigiai neisplesi. Staiga atsitiese:
— Nebent is tiesu jis dar nebutu ju issiuntes. Jei neissiunte, as taip svariai nuvalysiu perdavimo rasta antroje sertifikato puseje, kad jis atrodys tarsi grizes is skalbyklos. Tada Denis vel padovanos... man.
— Mums,— pataise Mailsas.
— Nesvarbu. Eik, surask automobili. Grizes Mailsas pareiske:
— Jo nera per sesis kvartalus nuo cia. Isnarsiau visas gatves ir skersgatvius. Denis tikriausiai atvaziavo taksi.
— Girdejai — sakesi atvaziaves savo masina.
— Bet masinos nera. Paklausk, kada ir is kur jis issiunte akcijas.
Bela taip ir padare, o as atsakiau:
— Pries pat atvykdamas pas jus. Imeciau voka i pasto dezute Sepulvedos ir Venturos bulvaro sankryzoje. Mailsas paklause:
— Kaip manai, meluoja?
— Tokioje busenoje jis negali meluoti. Ir nieko nepainioja — labai jau isitikines kalba. Tiek to, Mailsai. Gal po to, kai jis bus pasalintas, isaiskes, kad perdavimas negalioja, nes Denis jau anksciau pardaves akcijas mums... Bent jau priversiu ji pasirasyti ant keliu tusciu lapu, o paskui ziuresim.
Ji tikrai bande isgauti mano parasa, o as bandziau pasirasyti. Bet veikiamas narkotiko negalejau rasyti taip, kad Bela butu patenkinta. Galu gale ji isplese lapa man is rankos ir apmaudziai tare:
— Man nuo taves silpna darosi! As pati kur kas geriau moku uz tave pasirasyti. Paskui palinko prie manes ir arsiai pasake:
— Kaip gaila, kad nepribaigiau tavo katino. Kuri laika jie paliko mane ramybeje. Veliau pasirode Bela ir tare:
— Deni, vaikuti, as suleisiu tau po oda vaistu, ir pasijusi daug geriau. Galesi keltis, vaikscioti ir elgtis taip, kaip visuomet. Ant nieko nepyksi, ypac ant Mailso ir manes. Mudu — geriausi tavo draugai. Juk taip? Kas tavo geriausi draugai?
— Judu. Tu ir Mailsas.
— Bet as — dar daugiau.— As tavo sesuo. Pakartok.
— Tu — mano sesuo.
— Gerai. Dabar vaziuosim pasivazineti, o paskui tu ilgam uzmigsi. Tu sergi, o kai atsibusi — busi sveikas. Supratai?
— Taip.
— Kas as?
— Mano geriausia drauge. Mano sesuo.
— Geras vaikas. Atsiraitok rankove.
Adatos bakstelejimo nejutau, bet Belai ja istraukus suskaudo. Atsisedau, pasipurciau ir pasakiau:
— Oi, sese, skauda. Kas tai?
— Vaistai, kad geriau jaustumeis. Tu sergi.
— Tikrai, sergu. Kur Mailsas?
— Tuoj ateis. Nagi, duok kita ranka. Atsmauk rankove. Paklausiau:
— Kam?
Bet rankove atsismaukiau ir leidausi vel iduriamas. Pasokau.
Ji nusisypsojo:
— Juk ir neskaudejo, ka?
— A? Ne, neskaudejo. Kam tie vaistai?
— Kad vaziuodamas miegotum. Kai nuvyksim i vieta, prabusi.
— Gerai. Mielai numigciau. Noriu ilgam uzmigti. Tada sutrikau ir apsidairiau:
— Kur Pitas? Pitas turejo miegoti su manimi.
— Pitas? — tare Bela.— Mielasis, nejau neprisimeni? Tu issiuntei Pita gyventi pas Rika. Ji juo rupinsis.
— O, taip!
Syptelejau, pajutes palengvejima. As issiunciau Pita pas Rika: prisimenu, kaip idejau ji i pasto dezute. Tai gerai. Rika myli Pita ir gerai ji priziures, kol as miegosiu.
Mane nuveze i Jungtini prieglobsti Sotelyje — tokiais naudojasi mazesnes draudimo kompanijos, neturincios nuosavu saltojo miego namu. Visa kelia miegojau, bet kai tik Bela kreipesi i mane, iskart pabudau. Mailsas pasiliko automobilyje, o Bela nulydejo mane pro duris. Mergaite uz registracijos stalo pakele akis ir tare:
— Deivis?
— Taip,— pritare Bela,— as — jo sesuo. Ar draudimo kompanijos atstovas cia?
— Rasite ji devintoje palatoje. Viskas paruosta, jus jau laukiami. Dokumentus galite atiduoti atstovui.— Ji susidomejusi pazvelge i mane: — Ar sveikata patikrinta?
— O taip! — patikino Bela,— zinot, brolis nusprende uzmigti, tikedamasis, kad ateities medikai jam pades. Jam suleista raminanciu... Nuo skausmo.
Registratore uzjauciamai sukvaksejo:
— O, tada paskubekit. Stai pro tas duris ir i kaire.
Devintoje palatoje buvo kostiumuotas vyriskis, kitas — baltu chalatu ir moteris slauges uniforma. Jie padejo man nusirengti ir elge si su manimi kaip su silpnaprociu vaiku, o Bela vel aiskino, kad man suleista nuskausminanciu
