finansuoti. Metus palaikyciau ji temperaturoje, kokioje miegojote jus — siaip, patikrinimui — paskui per milisekunde ziebciau minus du simtus laipsniu. Isgyventu. As taip manau. Patikrinsime jusu refleksus.
Tas “ziebimas” manes visai nezavejo. Gydytojas Albrechtas kalbejo toliau:
— Seskit ir uzsikelkit koja ant kojos. Kalba ismoksit nesunkiai. As, aisku, stengiuosi kalbeti taip, kaip buvo kalbama 1970-aisiais — tiesa sakant, as didziuojuosi galedamas su kiekvienu pacientu kalbeti jo laiku sneka — baigiau hipnokursa. Bet jus laisvai kalbesit dabartine kalba po savaites — is esmes tik zodziu padaugejo.
As kokius keturis kartus norejau pasakyti, kad jis vartoja zodzius, kokiu nebuvo 1970 metais, bent jau taria juos ne taip, bet nusprendziau, kad nemandagu.
Netrukus gydytojas tare:
— Sikart viskas. Beje, jusu ieskojo misis Sulc.
— Kas?
— Nepazistat? Ji tvirtino, kad yra sena jusu drauge.
— Sulc,— pakartojau,— manau, kadaise pazinojau kelias “misis Sulc”, bet vienintele, kuria dar prisimenu — mano ketvirtos klases mokytoja. Bet ji jau turetu buti mirusi.
— Gal ir ji miegojo saltuoju miegu. Na, galesit ja susirasti, kai pats panoresit. As pasirasysiu jusu isleidimo popieriu. Bet jei nesat kvailas, kelias dienas pasiliksit cia persiorientuoti. Na, “sekmes sporte”, kaip sakydavo jusu laikais. Stai ir sanitaras su pusryciais.
Nusprendziau, kad jis geresnis gydytojas, negu lingvistas. Bet tuoj pat tai uzmirsau, nes pamaciau sanitara. Jis iriedejo i kambari, atsargiai aplenkes gydytoja Albrechta, kuris isejo pro duris, nekreipdamas i sanitara demesio ir visai nesistengdamas prasilenkti.
Sanitaras prisiartino, sutvarke stala, pasuko ji priesais mane, atvere ir padejo ant jo pusrycius.
— Ipilti kavos?
— Taip, prasau.
Visai nenorejau, kad jis kava ipiltu i puodeli — mieliau isgerciau ja neataususia, kai suvalgysiu visa kita. Bet norejau pamatyti, kaip tatai bus daroma.
Mat buvau apstulbintas, suprates, jog cia —“Sumanusis Frenkas”. Ne tas grubus, neisbaigtas, skubomis sukurptas pirmasis modelis, kuri is manes pavoge Mailsas ir Bela — anaiptol. Sis automatas panasus i pirmaji “Frenka” ne daugiau, negu turbininis lenktyniu automobilis — i pirma ji vezima su varikliu. Bet zmogus atpazista savo kurini. Pradini modeli suprojektavau as, o sis automatas — tai, i ka “Frenkas” neisvengiamai turejo issivystyti... “Frenko” proanukis — istobulintas, nudailintas, daugiau gebantis — bet to paties kraujo.
— Viskas?
— Prasom paluketi.
Tikriausiai pasakiau kazka ne taip, nes kiberis istrauke is savo vidaus standu plastiko laksta ir padave man. Lakstas tebebuvo prie jo prikabintas dailia plienine grandinele. Pazvelges pamaciau uzrasa:
VALDOMAS BALSU “Stropuolis”, XVIIa modelis.
PERSPEJAME!
Moto uzrasytas ant firmos zenklo, kur buvo nupiestas Aladinas, trinantis lempa, ir bepasirodas dzinas.
Toliau seke ilgas nesudetingu komandu sarasas: STOK, EIK, TAIP, NE, LECIAU, GREICIAU, PRIEIK, PAKVIESK SLAUGE , ir t. t. Toliau — trumpesnis sarasas — nurodymai, iprasti ligoninese, pavyzdziui, nugaros patrynimas; cia buvo ir visai man negirdetu paliepimu. Sarasas staiga baigesi sakiniu: “Komandas 87—242 gali duoti tik ligonines darbuotojai, todel isakymu frazes cia nepateiktos”.
Pirmojo “Sumaniojo Frenko” nedariau valdomo balsu: reikejo spaudyti mygtukus valdymo pulte. Ir ne todel, kad nebuciau apie tai galvojes, o todel, kad kalbos analizatorius ir komutatorius butu svere, kainave ir uzeme vietos daugiau, negu visi kiti “Frenko” Vyresniojo itaisai. Nusprendziau, kad vel imdamasis inzinieriaus darbo turesiu perprasti viena kita miniatiurizavimo bei prastinimo naujove. Bet visas degiau nekantrumu, nes pamates “Stropuoli” supratau, kad bus baisiai idomu — tiek nauju galimybiu! Inzinerija — praktiskuju menas, ir priklauso ne tiek nuo vieno inzinieriaus, kiek nuo bendru pasiekimu. Gelezinkeliais vazinejama isausus gelezinkeliu erai — bet ne anksciau. Prisiminkit vargsa profesoriu Lengli, visa sirdi atidavusi skraidymo aparatui, kuris is tiesu turejo skraidyti — tam profesoriui tikrai pakako genialumo — bet pristigo vos keliu metu, ir jis negalejo pasinaudoti butina, bet dar neissivysciusia gretutine mokslo saka. O didysis Leonardas daVincis, taip aplenkes savo laikus, kad talentingiausios jo idejos buvo visiskai neigyvendinamos?
O as linksminsiuosi cia — norejau pasakyti, “dabar”.
Grazinau instrukciju kortele, islipau is lovos ir emiau ieskoti plokstes su firmos duomenimis. Beveik tikejausi isvysti uzrasa: “Tarnaites” susivienijimas, ir pagalvojau, ar kartais “Aladinas”— ne Maniksui pavaldi korporacija. Firmos duomenys nedaug tepaaiskino — modelio eiles numeris, gamykla ir panasiai,— bet ten buvo isvardinti patentai, apie 40 patentu, ir pirmasis, mano didziai nuostabai, buvo isduotas 1970 metais... Galva guldau — pagal mano modeli ir brezinius.
Susiradau ant stalo uzrasu knygute ir brukstelejau pirmojo patento numeri — vien is profesinio smalsumo. Net jei modelis pavogtas is mane s, patento galiojimo laikas baigesi 1987, nebent pasikeite patentavimo istatymai, o siuo metu galioja tik isduotieji jau po 1983. Bet norejau zinoti.
Automatas sublyksejo ir pareiske:
— Mane kviecia. Ar galiu eiti?
— Ka? Aisku. Bek sau.
Jis vel sieke korteles. Skubiai pasakiau:
— Eik!
— Dekoju. Viso gero.
— Ir tau aciu.
