— Visada pasiruoses jums patarnauti.
Tas, kas irase automato atsakymus, kalbejo labai maloniu baritonu.
Grizau i lova valgyti jau turejusiu atausti pusryciu, bet pasirode , kad jie visai neatause. Pusryciu pagal meniu “keturi minus” galejo pakakti vidutinio dydzio pauksciui, bet nors buvau labai isalkes, juos suvalges pasijutau sotus. Matyt, mano skrandis susitrauke. Tik baige s pusryciauti prisiminiau, kad valgau pirma karta po trisdesimties metu. Ir prisiminiau todel, kad buvo pridetas valgiarastis: tai, ka palaikiau kiauliena, sarase figuravo kaip “mieliu drozles, keptos kaimiskai”.
Bet nepaisant trisdesimt metu trukusio pasninko apie valgi negalvojau: kartu su pusryciais gavau laikrasti — Didziojo Los . Anzelo Times, 2000 gruodzio 13 d., treciadienio, numeri.
Laikrasciai, bent formatas, nedaug tepakito. Sis buvo bulvarinio leidinio dydzio, popierius — nebe siurkstus, o kreidinis, iliustracijos — ir spalvotos, ir juodai baltos — erdvines. Dar mano vaikyste s laikais buvo stereo paveiksleliu, i kuriuos galejai ziureti be stereoskopo: mazas zavejausi saldytu produktu stereo reklamomis. Bet tiems paveiksleliams reikejo gana storo skaidraus plastiko sluoksnio mazyciu prizmiu tinklui uzlieti, o cia — paprasciausias plonas popierius. Bet paveiksleliai gilus.
Numojau ranka ir emiau skaityti. “Stropuolis” pritaise laikrasti prie skaitymo remo, ir is pradziu maniau teperskaitysias vien pirmaji puslapi, nes nesupratau, kaip ta nelemta popiergali perversti. Atrode, kad puslapiai susale i vientisa luita.
Pagaliau netycia palieciau desini apatini pirmo puslapio kampa: lapas uzsiriete ir persiverte. Suveike kazkoks sensorius, itaisytas tame taske. Kiti puslapiai viens po kito tvarkingai persiversdavo, palietus ta vieta.
Mazdaug puse laikrascio straipsniu buvo tokie iprasti, kad juos skaitant apeme namu ilgesys: “Jusu horoskopas”, “Meras atidaro nauja tvenkini”, “Saugumo apribojimai varzo spaudos laisve, teigia N.Y. Solonas”, “Milzinai pralaimi”, “Neiprastai silti orai zlugdo ziemos sporta”, “Pakistanas perspeja Indija”— ir taip toliau. Cia viskas aisku.
Kai kurios kitos paantrastes buvo keistos, bet paaiskintos “LUNA SLIUZAS VIS DAR UZDARYTAS DE L GEMINIDU — Per dvidesimt keturias valandas stotyje du pramusimai, auku nera”; “KETURI BALTIEJI NULINCIUOTI KEIPTAUNE — Kada SNO imsis priemoniu?”; “SEIMININKES REIKALAUJA DIDESNIO ATLYGINIMO —”Savamoksles” turi buti paskelbtos uz istatymo ribu”; “PLANTATORIUS IS MISISIPES TEISIAMAS UZ KVAITINANCIU PREPARATU PLATINIMA — Jo advokatas: “Tie vaikinai neapsvaiginti, jie paprasciausi kvaisos!”
Galiu lazintis, kad zinau, ka tai reiskia — is savos patirties.
Bet kai kuriu straipsniu visiskai nesupratau. “Vogliai” vis plinta, ir dar trys Prancuzijos miestai evakuoti; karalius svarsto pasiulyma apipurksti zona. Karalius? Ka gi, is prancuzu politikos visko galima tiketis, bet kas tas
Los Anzelo policijos Lagunos pakrantes skyrius apginkluotas leikolais, ir skyriaus virsininkas pataria visiems stileivoms kraustytis lauk is miesto. “Mano vyrams isakyta sauti, o perzvelgti po to. Tai turi baigtis!”
Gerai isikaliau i galva: nesiartinti prie Lagunos pakrantes, kol suzinosiu, kas kaip. Nesu tikras, ar noreciau buti “perzvelgtas” arba “pervertas”— netgi “po to”.
Cia tik pavyzdziai. Buvo dar daug sklandziai prasidedanciu straipsniu, toliau nuvingiuojanciu i galas zino kokias lankas. Beskaitinejant individualius skelbimus, zvilgsnis uzkliuvo uz nauju paantrasciu. Skiltyje buvo iprasti skelbimai — gimimai, mirimai, santuokos, skyrybos — bet dabar prisidejo dar ir “uzmigimai” bei :prisikelimai”, isvardinti pagal prieglobscius. Susiieskojau “Jungtini Sotelio prieglobsti” ir pamaciau savo pavarde. Pasijutau maloniai — as kazkam priklausau.
Bet patys idomiausi laikrastyje buvo pasiulymai. Isiminiau viena privatu: “Patraukli, dar jauna nasle, megstanti keliauti, nori susipazinti su panasiu polinkiu subrendusiu vyriskiu. Tikslas — vedybu sutartis dvejiems metams”. Bet labiausiai mane sujaudino prekybines reklamos.
Visur pilna “Tarnaiciu”, “Tarnaites” seseru, pusseseriu bei tetu, ir firmos zenklas likes toks pat, koki kadaise nupiesiau musu firmos blankams: tvirta mergina su sluota rankose. Pasigailejau, kad taip skubejau atsikratyti savuju “Tarnaites” akciju: atrodo, jos buvo vertos daugiau, negu visi kiti mano popieriai. Ne, kaip tik ne: jei tada buciau turejes jas su savimi, toji vagiu porele butu jas nukniaukusi ir suklastojusi dovanojimo rasta savo naudai. O dabar jas turi Rika — o jei akcijos padejo Rikai praturteti, puiku: ji to verta labiau, negu kas kitas.
Nusprendziau kuo greiciau susirasti Rika . Ji — visa, kas beliko is man pazistamo pasaulio, ir prisiminimai apie ja uzgoze visas kitas mano mintis. Miela mazoji Rika! Jei ji butu desimcia metu vyresne, as nebuciau net pazvelges i Bela... Ir nebuciau nusviles nagu.
Nagi, kiek jai dabar metu? Keturiasdesimt. Ne, keturiasdesimt vieneri. Sunku isivaizduoti Rika keturiasdesimt vieneriu. Bet dabar — ir netgi tada — tokio amziaus moteris dar palyginti jauna. Is keturiasdesimt pedu atstumo daznai sunku atskirti keturiasdesimtmete nuo astuoniolikmetes.
Jei Rika turtinga, gales mane pavaisinti, ir abu isgersim uz miela, juokinga amzinatilsi Pito sielele.
O jei kas sukliude ir, nepaisant mano dovanos, Rika neturtinga, tada — kaip mane gyva! — vesiu ja. Taip, tik taip. Tai kas, kad ji kokia desimcia metu uz mane vyresne — turint omeny mano amzinas zioplystes, reikia, kad kas vyresnis mane priziuretu ir laiku pasakytu “ne”, o Rika tai puikiai moka. Dar net desimties metu nesulaukusi ji priziurejo Mailsa ir Mailso namus kaip rimta, rupestinga maza seimininke; ir keturiasdesimtmete ji bus tokia pat — tik prinokusi.
Man pasidare gera, ir pirmakart po prabudimo nebesijauciau apleistas svetimame kraste. Rika — stai atsakymas i visus klausimus.
Tada giliai manyje prabilo balsas: “Klausyk, bukas padare, tu nevesi Rikos, nes tokia miela mergaite tikriausiai jau pries dvidesimt metu istekejo. Ir turi kokius keturis vaikus... Gal net sunu, didesni uz tave... Ir jau tikrai — vyra, kuriam anaiptol nepatiks senasis gerasis dede Denis.”
Isgirdau ir issiziojau. Ir netvirtai sumurmejau:
— Gerai, gerai — vel prasoviau. Bet vis vien ja susirasiu. Blogiausiu atveju mane nusaus — ne daugiau. Pagaliau, ji — vienintelis, be manes, zmogus, tikrai suprates Pita.
Baisiai nusimines, kad praradau ir Rika, ir Pita, atverciau kita puslapi. Netrukus uzmigau prie laikrascio ir miegojau tol, kol “Stropuolis” ar jo brolis dvynys atnese priespiecius.
Sapnavau, kad Rika, pasidejusi mano galva sau ant keliu, kalba:
— Viskas gerai, Deni. As radau Pita, ir dabar mes abu pasiliksim cia. Juk taip, Pitai?
— Taaaiip!
Naujus zodzius ismokau nesunkiai, kur kas ilgiau prasedejau prie istorijos santrauku. Per trisdesimt metu daug kas gali ivykti, bet kam tai surasineti, jei kiti viska zino geriau uz mane? Permeciau akimis 1987 metu panika:
